Nacių invazija į Lietuvą
1941 m. birželį nacistinės Vokietijos kariuomenė, pradėjusi karą prieš Sovietų Sąjungą, įsiveržė į Lietuvą. Šis lūžis pakeitė sovietinę okupaciją nacistine ir tapo tiesiogine Lietuvos žydų persekiojimo, getų steigimo bei masinių žudynių pradžia.
Patvirtinti faktai. 1941 m. birželio 22 d. nacistinė Vokietija pradėjo puolimą prieš Sovietų Sąjungą. Tuo metu Lietuva buvo sovietų okupuota ir inkorporuota į SSRS. Vokietijos kariuomenė greitai įžengė į Lietuvos teritoriją; per kelias dienas buvo užimti svarbiausi miestai. Sovietų valdžios institucijos ir kariuomenė traukėsi, dalis kalinių, tremtinių šeimų ir politinių priešininkų buvo palikti arba tapo paskubomis vykdyto smurto aukomis. Karo pradžia sukūrė valdžios vakuumą, kuriame veikė vokiečių kariniai daliniai, SS ir saugumo policijos struktūros, taip pat įvairios vietinės ginkluotos grupės.
Patvirtinti faktai. Nacių invazija iš karto paveikė Lietuvos žydų bendruomenes. Žydai buvo suimami, žeminami, verčiami dirbti priverstinius darbus, plėšiami jų namai ir turtas. Dalis smurto prasidėjo dar iki galutinio vokiečių administracijos įsitvirtinimo: kai kuriose vietovėse vyko pogromai ir savavališkos egzekucijos, kuriose dalyvavo vietiniai kolaborantai. Vokietijos saugumo struktūros, ypač Einsatzgruppen padaliniai, organizavo ir vykdė sistemingas žudynes. Vėliau buvo steigiami getai, įvedami judėjimo, darbo, turto ir maisto apribojimai, žydai izoliuoti nuo likusios visuomenės.
Platesnis kontekstas. Invazijos priežastys buvo susijusios su nacistinės Vokietijos karo strategija Rytuose, siekiu sunaikinti Sovietų Sąjungą kaip politinį ir karinį priešininką, išplėsti Vokietijos kontrolę bei įgyvendinti rasistinę nacių ideologiją. Žydai šioje ideologijoje buvo laikomi pagrindiniu „priešu“, todėl karas Rytuose nuo pat pradžių buvo lydimas genocidinės politikos. Lietuvos teritorija tapo viena pirmųjų vietų, kur ši politika buvo įgyvendinta itin sparčiai.
Platesnis kontekstas. 1940–1941 m. sovietinė okupacija, represijos, areštai ir trėmimai sukėlė visuomenėje didelę įtampą. Nacių propaganda šias patirtis išnaudojo, skleisdama melagingą kolektyvinę žydų kaltės sampratą. Toks aiškinimas neatitinka istorinių faktų: žydų bendruomenė nebuvo vienalytė politinė grupė, o sovietų valdžios struktūrose veikė įvairių tautybių žmonės. Vis dėlto karo pradžios chaosas, antisemitinės nuostatos ir okupacinės valdžios skatinamas smurtas sudarė sąlygas vietiniam dalyvavimui persekiojimuose.
Poveikis Lietuvos žydams buvo katastrofiškas. Iki invazijos žydų bendruomenės buvo svarbi miestų ir miestelių socialinio, religinio, ekonominio bei kultūrinio gyvenimo dalis. Po 1941 m. birželio daugelis bendruomenių buvo sunaikintos: žmonės nužudyti masinių žudynių vietose, uždaryti getuose, išvežti į priverstinio darbo stovyklas arba priversti slapstytis. Išlikimas dažnai priklausė nuo atsitiktinumo, aplinkinių pagalbos, dokumentų, galimybės pabėgti ar pasislėpti.
Ilgalaikė reikšmė. Nacių invazija į Lietuvą žymi Holokausto pradžią Lietuvos teritorijoje. Ji pakeitė šalies demografinį, kultūrinį ir atminties kraštovaizdį: sunaikintos šimtmečius gyvavusios žydų bendruomenės, nutrūko religinės ir kultūrinės tradicijos, buvo išgrobstytas paveldas. Šis įvykis išlieka esminis vertinant Antrojo pasaulinio karo, okupacijų, kolaboravimo, gelbėjimo ir istorinės atsakomybės temas Lietuvoje.