Vilniaus perdavimas Lietuvai
1939 m. Sovietų Sąjungai ir Lietuvai pasirašius savitarpio pagalbos sutartį, Vilnius ir dalis Vilniaus krašto buvo perduoti Lietuvos Respublikai. Šis įvykis pakeitė miesto administracinę priklausomybę, bet kartu įtvirtino sovietinių karinių įgulų buvimą ir smarkiai paveikė gausią Vilniaus žydų bendruomenę.
Patvirtinti faktai. 1939 m. rudenį Vilniaus perdavimas Lietuvai įvyko Antrojo pasaulinio karo pradžios ir Rytų Europos politinio žemėlapio pertvarkymo sąlygomis. Po Vokietijos įsiveržimo į Lenkiją ir Sovietų Sąjungos karinių veiksmų rytinėje Lenkijos dalyje Vilnius atsidūrė sovietų kontrolėje. 1939 m. spalio 10 d. Lietuva ir Sovietų Sąjunga pasirašė savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią Vilnius ir dalis Vilniaus krašto buvo perduoti Lietuvos Respublikai, o Lietuva sutiko įsileisti Sovietų Sąjungos karines įgulas.
Patvirtinti faktai. Lietuvos kariuomenė ir administracija į Vilnių įžengė 1939 m. spalio pabaigoje. Miestas, tarpukariu priklausęs Lenkijai, tapo Lietuvos Respublikos dalimi. Valdžios pasikeitimas reiškė naują administracinę tvarką, kalbos, švietimo, policijos ir savivaldos institucijų pertvarką. Į procesą buvo įtraukti Lietuvos valstybės pareigūnai, kariuomenė, vietos savivaldos struktūros, taip pat sovietų diplomatiniai ir kariniai atstovai. Lenkų, žydų, baltarusių ir kitų miesto gyventojų bendruomenės turėjo prisitaikyti prie naujos politinės padėties.
Platesnis kontekstas. Vilnius tuo metu buvo daugiatautis miestas, turėjęs itin reikšmingą žydų religinį, kultūrinį ir intelektinį gyvenimą. Žydų bendruomenei miestas buvo svarbus kaip sinagogų, ješivų, spaudos, labdaros organizacijų, politinių judėjimų ir kultūrinių draugijų centras. Tarpukario Lenkijos laikotarpiu Vilniaus žydai gyveno kitokioje teisinėje ir politinėje sistemoje negu Lietuvos Respublikos žydai Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ar kituose miestuose. Todėl 1939 m. prijungimas reiškė ne tik teritorinį pokytį, bet ir dviejų skirtingų žydų bendruomenių patirčių susidūrimą.
Patvirtinti faktai. Į Vilnių ir Lietuvą 1939 m. rudenį bei vėlesniais mėnesiais traukėsi pabėgėliai iš karo apimtos Lenkijos. Tarp jų buvo daug žydų, bėgusių nuo nacistinės Vokietijos okupacijos ir nuo karo sukeltos grėsmės. Lietuvos valdžiai teko spręsti pabėgėlių registracijos, apgyvendinimo, paramos ir teisinio statuso klausimus. Žydų labdaros organizacijos, vietos bendruomenės ir tarptautinės pagalbos tinklai mėgino teikti paramą, tačiau ištekliai buvo riboti, o politinė padėtis sparčiai blogėjo.
Platesnis kontekstas. Dalis Vilniaus žydų Lietuvos atėjimą galėjo vertinti kaip galimą stabilumo tarpsnį po trumpalaikės sovietinės kontrolės ir karo sukrėtimų, tačiau ši viltis buvo neatsiejama nuo nerimo. Savitarpio pagalbos sutartis kartu reiškė Lietuvos priklausomybės nuo Sovietų Sąjungos didėjimą. Sovietų karinių bazių buvimas tapo vienu iš veiksnių, palengvinusių 1940 m. Lietuvos okupaciją ir aneksiją.
Ilgalaikė reikšmė. Vilniaus perdavimas Lietuvai buvo vienas svarbiausių 1939 m. politinių įvykių Lietuvos istorijoje, tačiau jis nebuvo vien teritorinis „sugrįžimas“. Žydų bendruomenėms jis atvėrė trumpą ir labai nestabilų laikotarpį, kuriame susipynė administracinės permainos, pabėgėlių krizė, kultūrinio gyvenimo tęstinumo pastangos ir auganti totalitarinių režimų grėsmė. 1940 m. sovietinė okupacija, o 1941 m. nacistinės Vokietijos okupacija nutraukė šį pereinamąjį etapą ir atvedė į Vilniaus bei visos Lietuvos žydų bendruomenių katastrofą Holokausto metu.