Sėslumo zonos laikotarpis
1791–1917 m. Rusijos imperijoje galiojusi Sėslumo zona ribojo daugumos žydų teisę laisvai gyventi už nustatytų vakarinių gubernijų ribų. Į ją pateko ir didelė buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos dalis, todėl šis režimas smarkiai veikė Lietuvos žydų bendruomenių raidą.
Patvirtinti faktai. Sėslumo zona buvo Rusijos imperijos teisinis režimas, susiformavęs po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, kai imperija perėmė dideles žydų gyvenamas buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės teritorijas. Nuo 1791 m. valdžios nutarimais buvo apibrėžiamos gubernijos, kuriose daugumai žydų leista nuolat gyventi. Už šios zonos ribų apsigyventi buvo galima tik pagal išimtis, kurios įvairiais laikotarpiais taikytos tam tikroms prekybininkų, amatininkų, kariuomenėje tarnavusių asmenų, išsilavinusių specialistų ar kitoms grupėms. Režimas galiojo iki 1917 m., kai po Vasario revoliucijos Rusijos imperijos diskriminaciniai gyvenamosios vietos apribojimai buvo panaikinti.
Patvirtinti faktai. Sėslumo zona apėmė vakarines imperijos gubernijas. Į ją pateko ir žemės, istoriškai siejamos su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste; dalis jų šiandien yra Lietuvos Respublikoje, dalis – Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje ar kitose valstybėse. Todėl kalbant apie „Lietuvos žydus“ šiuo laikotarpiu būtina skirti istorinės Lietuvos erdvę nuo dabartinės Lietuvos teritorijos.
Priežastys. Imperijos valdžia siekė administruoti naujai prijungtą, gausią ir jai teisiškai neįprastą žydų populiaciją. Apribojimai buvo grindžiami valstybės kontrolės, mokesčių, luominės tvarkos ir ekonominės konkurencijos argumentais. Rusijos miestų pirkliai ir dalis administracijos baiminosi žydų prekybinės konkurencijos, o valdžia siekė reguliuoti judėjimą, profesijas ir bendruomeninį gyvenimą. Tai buvo ne vienkartinis įstatymas, o nuolat kintanti teisinių normų sistema.
Eiga ir dalyviai. Sėslumo zoną formavo imperatoriaus įsakai, Senato sprendimai, gubernijų administracija, policija ir vietos savivaldos institucijos. Žydų bendruomenių viduje svarbūs buvo kahalai, rabinai, prekybininkai, amatininkai, vėliau – pasaulietinės švietimo, politinės ir visuomeninės grupės. XIX a. valstybė keitė bendruomenių savivaldą, reglamentavo mokyklas, karinę prievolę, verslus ir judėjimą. Apribojimai nebuvo vienodi visą laiką: kai kurios grupės galėjo gauti leidimus gyventi didesniuose imperijos centruose, kitos buvo stumiamos į miestelius ir miestus Sėslumo zonos viduje.
Poveikis Lietuvos žydų bendruomenėms. Šis režimas sustiprino žydų telkimąsi miestuose ir miesteliuose, ypač štetluose. Ten formavosi sinagogų, maldos namų, mokyklų, labdaros draugijų, amatų ir prekybos tinklai. Kartu ribota gyvenamoji erdvė ir profesinės kliūtys didino ekonominę įtampą, skurdą, konkurenciją ir priklausomybę nuo smulkios prekybos, nuomos, amatų ar tarpininkavimo. XIX a. pabaigoje socialiniai suvaržymai, smurtas imperijoje, ekonominiai sunkumai ir modernizacijos procesai skatino emigraciją, taip pat politinių judėjimų – žydų socializmo, sionizmo, religinio ir kultūrinio atsinaujinimo – plitimą.
Platesnis kontekstas. Sėslumo zona nebuvo vien Lietuvos istorijos reiškinys; ji priklausė Rusijos imperijos tautinės ir luominės politikos sistemai. Tačiau jos padariniai Lietuvos žydams buvo ilgalaikiai: ji padėjo suformuoti tankų litvakų miestelių pasaulį, savitas švietimo, religijos ir prekybos tradicijas, bet kartu įtvirtino teisinę nelygybę ir socialinį pažeidžiamumą. Net po 1917 m. panaikinimo šio laikotarpio demografiniai, ekonominiai ir kultūriniai pėdsakai išliko bendruomenių atmintyje ir regiono urbanistinėje bei kultūrinėje struktūroje.