Butrimonys
Jidiš: Butrimants; lenk. Butrymańce; rus. Бутриманцы.
Butrimonių žydų bendruomenė susiformavo miestelio, kaip vietinio prekybos ir amatų centro, raidos sąlygomis. Miestelis buvo svarbus aplinkinių kaimų gyventojams: čia vyko turgūs, veikė smulkios krautuvės, dirbo amatininkai. Žydai sudarė pastebimą gyventojų dalį ir buvo įsitraukę į kasdienę prekių apyvartą, paslaugas, žemės ūkio produkcijos supirkimą bei smulkiąją gamybą. Kaip ir daugelyje Lietuvos miestelių, bendruomenės gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su platesne Rytų Europos žydų religine ir socialine tradicija.
Religinis gyvenimas telkėsi apie sinagogą ir maldos namus. Bendruomenei buvo svarbūs rabino autoritetas, religinis mokymas, šabo ir švenčių ciklas, ritualinės labdaros bei savitarpio pagalbos formos. Miestelyje veikė žydų kapinės, kuriose laidotos kelios bendruomenės kartos. Kapinės ir sinagogos pastatas yra vieni svarbiausių materialių ženklų, liudijančių apie iki karo gyvavusį žydų Butrimonių pasaulį. Religinės institucijos atliko ne tik dvasinę, bet ir socialinę funkciją: jos padėjo spręsti bendruomenės narių tarpusavio reikalus, rūpinosi vargingesniais gyventojais, palaikė ryšius su kitomis žydų bendruomenėmis.
XIX a. pabaigoje Butrimonys buvo vienas iš tų Lietuvos miestelių, kuriuose žydų gyventojų dalis buvo labai didelė. Krautuvininkai, siuvėjai, batsiuviai, vežikai, smulkūs pirkliai ir kiti amatininkai sudarė bendruomenės ekonominį pagrindą. Dalis šeimų gyveno kukliai, priklausė nuo turgų, sezoninės prekybos ir ryšių su aplinkiniais kaimais. XX a. pradžioje bendruomenę veikė modernizacija, emigracija į didesnius miestus ir užsienį, taip pat politiniai judėjimai, būdingi to meto žydų visuomenei: sionizmas, religinės organizacijos, socialistiniai ir švietimo sambūriai.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Butrimonių žydai ir toliau buvo svarbi miestelio visuomenės dalis. Jie dalyvavo savivaldos, prekybos, amatų ir švietimo srityse, palaikė religines bei kultūrines iniciatyvas. Lietuvių ir žydų kasdienis gyvenimas dažnai susikirsdavo turguje, amatininkų dirbtuvėse, nuomos, kredito ir paslaugų santykiuose. Kartu tarpukariu bendruomenė patyrė ekonominių sunkumų: mažėjo tradicinių smulkiųjų verslų stabilumas, dalis jaunuolių ieškojo galimybių Kaune, Vilniuje, Palestinoje ar kitose emigracijos kryptyse.
Nacistinės Vokietijos okupacija 1941 m. nutraukė Butrimonių žydų bendruomenės istoriją. Vietos žydai buvo suregistruoti, pažeminti, apiplėšti, jiems taikyti judėjimo ir darbo apribojimai. 1941 m. rugsėjo 9 d. Butrimonių žydai buvo nužudyti masinių žudynių metu; Jägerio ataskaitoje minima 740 aukų. Žudynėse dalyvavo nacistinės Vokietijos represinės struktūros ir vietiniai talkininkai. Po karo išlikusiųjų buvo nedaug, o bendruomeninis gyvenimas miestelyje nebeatsikūrė.
Šiandien Butrimonių žydų istorija suvokiama per išlikusius paveldo objektus, kapines, žudynių vietos atminimą ir rašytinius šaltinius. Svarbi atminties dalis yra bendruomenės kasdienybės rekonstrukcija: ne tik Holokausto tragedija, bet ir iki tol gyvavęs religinis, ekonominis bei kultūrinis gyvenimas. Vietos žydų paveldas primena, kad Butrimonys buvo daugiakultūris miestelis, kurio istorijos neįmanoma suprasti be žydų bendruomenės indėlio.