Lazdijai
Lazdei (jidiš); Łoździeje (lenk.)
Lazdijų žydų istorija siejasi su platesne Užnemunės, arba Suvalkijos, miestelių raida. Žydai čia apsigyveno ir bendruomeniškai sustiprėjo laikotarpiu, kai miestelis tapo vietinės prekybos, amatų ir paslaugų centru. Lazdijai buvo netoli kelių, vedusių į Seinus, Kalvariją, Marijampolę ir kitus regiono punktus, todėl žydų veikla natūraliai siejosi su turgumi, smulkiąja prekyba, žemės ūkio produkcijos supirkimu, amatininkyste ir kasdienėmis miestelio paslaugomis. XIX a. pabaigoje žydai sudarė didelę Lazdijų gyventojų dalį, o jų namai, krautuvės ir dirbtuvės telkėsi centrinėje miestelio erdvėje.
Religinis bendruomenės gyvenimas rėmėsi sinagoga ar maldos namais, Toros mokymusi, labdaros papročiais ir kapinių priežiūra. Kaip ir kituose Lietuvos miesteliuose, religinės institucijos atliko ne tik pamaldų, bet ir savivaldos, švietimo bei socialinės paramos funkcijas. Bendruomenėje veikė mokytojai, ritualines pareigas atliekantys asmenys, buvo rūpinamasi vargingesniais nariais, našlaičiais ir ligoniais. Žydų kapinės Lazdijuose buvo svarbi bendruomenės atminties vieta, liudijanti kelių kartų gyvenimą miestelyje.
Pirmasis pasaulinis karas ir vėlesni valstybinių sienų pokyčiai Lazdijams turėjo didelę įtaką. Pasienio padėtis keitė prekybos kryptis, dalis šeimų patyrė priverstinius perkėlimus, skurdą ar emigraciją. Tarpukario Lietuvos Respublikos laikotarpiu Lazdijai tapo administraciniu centru, o žydų bendruomenė išliko matoma miestelio ūkio ir visuomenės dalis. Žydai laikė krautuves, vertėsi amatais, dalyvavo vietos savivaldos ir ekonominių organizacijų veikloje. Kartu keitėsi ir jaunosios kartos patirtys: dalis mokėsi lietuviškose ar žydiškose mokyklose, skaitė hebrajų ir jidiš spaudą, jungėsi į religines, sionistines ar kultūrines jaunimo organizacijas.
Tarpukariu Lazdijų žydų gyvenimas buvo daugiakalbis ir socialiai įvairus. Kasdienybėje greta jidiš vartotos lietuvių, lenkų, rusų ar hebrajų kalbos, priklausomai nuo šeimos, mokyklos ir verslo ryšių. Bendruomenė palaikė santykius su kitais regiono štetlais, ypač su Seinų, Kalvarijos, Veisiejų ir Marijampolės žydais. Ekonominė padėtis nebuvo vienoda: šalia pasiturinčių prekybininkų gyveno smulkūs amatininkai, vežikai, darbininkai ir neturtingos šeimos, kurioms buvo svarbi bendruomeninė parama.
1941 m. vasarą, nacių Vokietijai okupavus Lietuvą, Lazdijų žydų gyvenimas buvo sunaikintas. Žydai buvo pažymėti, izoliuoti, jų turtas nusavintas, vyrai ir moterys versti dirbti priverstinius darbus. Rudenį jie buvo sutelkti ir išvaryti į žudynių vietą Katkiškėje. 1941 m. lapkričio 3 d. ten nužudyti Lazdijų ir aplinkinių vietovių žydai; aukų skaičius paprastai nurodomas kaip apie pusantro tūkstančio žmonių. Žudynes vykdė nacių represinės struktūros ir vietiniai pagalbininkai.
Po Holokausto Lazdijų žydų bendruomenė nebeatsikūrė. Išlikusieji dažniausiai nebegrįžo ilgam arba išvyko į kitus miestus ir šalis. Miestelio žydišką praeitį šiandien primena senosios žydų kapinės, Katkiškės žudynių vieta ir memorialiniai ženklai. Šios vietos yra svarbios ne tik Holokausto aukų atminimui, bet ir platesnei Lazdijų istorijai, nes rodo, kad iki Antrojo pasaulinio karo žydai buvo neatskiriama miestelio visuomenės dalis.