Veisiejai
Jidiš kalboje vietovė buvo vadinama Višėj (Vishay, Vishai).
Veisiejų žydų bendruomenė formavosi miestelyje, kuris ilgą laiką buvo pasienio ir regioninės prekybos aplinkoje. Tokiose vietovėse žydų šeimos dažniausiai kūrėsi prie turgaviečių, prekybos kelių, dvarų ir aplinkinių kaimų ekonominių ryšių. Veisiejuose jie vertėsi smulkiąja prekyba, nuoma, amatais, tarpininkavimu tarp žemdirbių ir miestelio vartotojų. Bendruomenės kasdienybė buvo glaudžiai susijusi su krikščioniškosios daugumos aplinka, tačiau išlaikė savas religines, kalbines ir socialines struktūras.
Religinis gyvenimas telkėsi apie sinagogą, maldos namus ir tradicinio mokymo institucijas. Kaip ir kituose Lietuvos bei istorinės Užnemunės štetluose, svarbios buvo ne tik pamaldos, bet ir bendruomenės savivalda, labdara, pagalba vargingiesiems, ligonių slauga, laidojimo brolija. Kapinės buvo viena svarbiausių bendruomenės institucijų, žymėjusi ilgalaikį žydų buvimą Veisiejuose. Išlikusios Veisiejų žydų kapinės šiandien yra materialus šios bendruomenės atminties ženklas, nors didelė dalis miestelio žydiškojo užstatymo ir kasdienybės erdvių neišliko arba pakeitė paskirtį.
XIX a. ir XX a. pradžioje Veisiejų žydai priklausė platesniam Suvalkų, Seinų, Lazdijų ir Gardino kryptimis besidriekusiam ekonominių bei kultūrinių ryšių tinklui. Modernėjant visuomenei, tradicinį gyvenimo būdą papildė pasaulietinis švietimas, migracija į didesnius miestus ar užsienį, politinių idėjų sklaida. Veisiejai taip pat siejami su Liudviku Zamenhofu, žydų kilmės gydytoju ir esperanto kalbos kūrėju, kuris XIX a. pabaigoje kurį laiką dirbo miestelyje. Šis epizodas neprilygsta visos bendruomenės istorijai, bet rodo Veisiejų vietą platesnėje Rytų Europos žydų intelektinėje ir socialinėje erdvėje.
Tarpukariu, kai Veisiejai priklausė Lietuvos Respublikai, žydų bendruomenė išliko svarbi miestelio gyvenimo dalis. Žydų šeimos turėjo krautuves, dirbtuves, užsiėmė prekyba žemės ūkio produktais ir kasdienėmis prekėmis, teikė paslaugas aplinkinių kaimų gyventojams. Bendruomenėje veikė religinės ir visuomeninės organizacijos, jaunimo, švietimo ar savišalpos iniciatyvos, būdingos to meto Lietuvos žydų miesteliams. Ekonominės krizės, konkurencija, emigracija ir politiniai pokyčiai veikė bendruomenės stabilumą, tačiau iki Antrojo pasaulinio karo žydai išliko matoma Veisiejų visuomenės dalis.
1941 m. birželį prasidėjus nacistinei okupacijai, žydų padėtis greitai tapo katastrofiška. Veisiejų žydai buvo diskriminuojami, verčiami nešioti skiriamuosius ženklus, prarado turtą, buvo izoliuojami ir naudojami priverstiniams darbams. Vėliau jie buvo išvaryti iš namų ir nužudyti kartu su kitų Lazdijų apylinkių žydų bendruomenių nariais. Žudynėse dalyvavo nacistinės Vokietijos okupacinės struktūros ir vietiniai kolaborantai. Holokaustas nutraukė kelių kartų bendruomenės gyvenimą ir pakeitė miestelio socialinį audinį.
Po karo Veisiejuose žydų bendruomenė nebeatsikūrė. Atmintį apie ją palaiko senosios žydų kapinės, Holokausto aukų atminimo vietos Lazdijų krašte, muziejiniai ir kraštotyriniai tyrimai, išlikę dokumentai, nuotraukos ir šeimų prisiminimai. Veisiejų žydų paveldas šiandien suvokiamas kaip miestelio istorijos dalis: jis apima ne tik sunaikinimo atmintį, bet ir ankstesnį kasdienį gyvenimą, religines tradicijas, ekonominius ryšius bei kultūrinį Rytų Europos štetlo pasaulį.