Salantai
Salant; סאַלאַנט; Саланты
Salantų žydų istorija priklauso platesnei Žemaitijos miestelių istorijai. Tokiose gyvenvietėse žydų bendruomenės kūrėsi prie prekybos kelių, dvarų ir turgaviečių, kur buvo paklausa smulkiesiems prekybininkams, amatininkams, nuomininkams ir tarpininkams. Salantuose žydai ilgainiui tapo svarbia miestelio ekonominio audinio dalimi. Jie prekiavo kasdienėmis prekėmis, žemės ūkio produktais, tekstile, geležies dirbiniais, turėjo dirbtuvių ir nedidelių krautuvių. Ryšiai su aplinkiniais kaimais buvo nuolatiniai: turgūs, mugės, skolų ir prekių mainai jungė miestelio bei kaimo gyventojus.
Religinis gyvenimas telkėsi apie sinagogą ir mokymosi namus. Kaip ir kituose Žemaitijos štetluose, bendruomenė rūpinosi ritualiniu gyvenimu, švietimu, labdara, vargstančiųjų parama ir mirusiųjų laidojimu. Vaikai pradėdavo mokytis tradicinėse religinėse mokyklose, o gabesni jaunuoliai galėjo tęsti studijas didesniuose rabininiuose centruose. Salantų vardas žydų religinėje atmintyje siejamas su Musaro sąjūdžio aplinka ir Izraelio Salanterio vardu; tai rodo, kad miestelis buvo įtrauktas į platesnius Lietuvos ir Žemaitijos žydų mokymosi bei moralinės saviugdos tinklus.
XIX a. pabaigoje Salantuose gyveno didelė žydų bendruomenė, sudariusi reikšmingą miestelio gyventojų dalį. Rusijos imperijos laikotarpiu žydų gyvenimą veikė teisiniai apribojimai, gyvenamosios zonos taisyklės, privalomoji karo tarnyba ir ekonominiai suvaržymai, tačiau miestelių bendruomenės išlaikė savivaldos, religijos ir tarpusavio pagalbos formas. Pirmojo pasaulinio karo sukrėtimai, fronto artumas, pabėgimai ir priverstiniai iškeldinimai paveikė visą regioną; po karo dalis žmonių grįžo, bet bendruomenės demografinė ir ekonominė padėtis jau buvo pasikeitusi.
Tarpukario Lietuvoje Salantų žydai gyveno mažesnėje bendruomenėje nei XIX a. pabaigoje. Jie dalyvavo miestelio ūkyje, turėjo krautuvių, dirbtuvių, vertėsi amatininkyste ir paslaugomis. Miestelio kasdienybėje greta lietuvių, žydų ir kitų gyventojų veikė skirtingos kalbos, religiniai kalendoriai ir socialiniai tinklai. Žydų politinis ir kultūrinis gyvenimas tarpukariu galėjo būti susijęs su platesnėmis Lietuvos žydų organizacijomis, švietimo kryptimis ir labdaros draugijomis, tačiau Salantuose jis išliko labiau miesteliškas, paremtas šeimos, bendruomenės ir ekonominio išgyvenimo ryšiais.
1941 m. vasarą, Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, Salantų žydai buvo suimami, žeminami, atskiriami nuo likusios visuomenės ir netrukus sunaikinti per Holokaustą. Žudynės vyko Salantų ir Kretingos apskrities apylinkėse, dalyvaujant okupacinei valdžiai ir vietiniams talkininkams. Po karo žydų bendruomenė miestelyje nebeatsikūrė. Šiandien Salantų žydų istoriją primena senosios kapinės, Holokausto aukų atminimo ženklai ir pavieniai archyviniai bei šeimų atminties liudijimai. Jie leidžia suvokti Salantus ne tik kaip Žemaitijos miestelį, bet ir kaip buvusį žydų religinio, ekonominio bei kultūrinio gyvenimo centrą.