Troškūnai
Traskun (jidiš), Traszkuny (lenk.)
Troškūnų žydų bendruomenė buvo viena iš daugelio nedidelių Aukštaitijos miestelių bendruomenių, kurių raida priklausė nuo vietos prekybos, amatų ir ryšių su aplinkiniais kaimais. Žydai į Troškūnus kėlėsi kaip miestelio ekonominio gyvenimo dalyviai: jie nuomojo ar turėjo krautuves, prekiavo žemės ūkio produktais, audiniais, buitinėmis prekėmis, vertėsi amatais ir paslaugomis. Miestelio turgus ir prekymečiai buvo svarbi bendruomenės kasdienybės dalis, nes per juos mezgėsi ekonominiai ryšiai su valstiečiais, dvarais ir kitų miestelių pirkliais.
Religinis gyvenimas telkėsi aplink sinagogą arba maldos namus. Tokiose mažose bendruomenėse sinagoga atliko ne tik maldos, bet ir susirinkimų, mokymosi bei savitarpio pagalbos centro funkciją. Prie bendruomenės paprastai veikė religinio švietimo formos vaikams, buvo rūpinamasi košerinio gyvenimo reikalais, labdara, ligonių ir mirusiųjų priežiūra. Troškūnų žydų kapinės yra vienas svarbiausių išlikusių materialiųjų bendruomenės ženklų; jos liudija ilgalaikį žydų buvimą miestelyje ir šeimų kartų tęstinumą.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Troškūnų žydai buvo platesnio regioninio tinklo dalis. Šeimos, verslo ir religiniai ryšiai jungė juos su Anykščiais, Kupiškiu, Panevėžiu, Ukmerge ir kitais miestais. Dalis jaunų žmonių ieškojo išsilavinimo ar darbo didesniuose centruose, kai kurie emigravo. Kaip ir kitose Lietuvos vietovėse, bendruomenę veikė modernizacija, pasaulietinio švietimo plitimas, politinės idėjos ir ekonominiai pokyčiai. Vis dėlto tradicinė bendruomeninė struktūra išliko svarbi iki pat Antrojo pasaulinio karo.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Troškūnų žydai gyveno daugiatautėje miestelio aplinkoje. Jie buvo smulkieji verslininkai, amatininkai, prekybininkai, kai kurie dirbo samdomą darbą. Bendruomenės nariai dalyvavo Lietuvos žydų visuomeniniame gyvenime per religines, kultūrines ar politines organizacijas, nors konkrečios vietos institucijos šaltiniuose ne visada aiškiai dokumentuotos. Kasdienius santykius su lietuvių ir kitų tautybių gyventojais formavo prekyba, kaimynystė, mokykla, valstybės institucijos ir socialinė konkurencija.
1941 m. vasarą, nacių Vokietijai okupavus Lietuvą, Troškūnų žydų gyvenimas buvo staiga nutrauktas. Kaip ir kituose Anykščių krašto miesteliuose, žydai buvo pažymimi, varžomos jų teisės, jie buvo suimami, telkiami ir perduodami žudynių mechanizmui. Dauguma Troškūnų žydų buvo nužudyti 1941 m. kartu su kitų apylinkių žydais masinių žudynių vietose Anykščių krašte. Bendruomenės turtas buvo nusavintas, religinės ir visuomeninės institucijos sunaikintos, o išlikusiųjų buvo labai nedaug.
Po karo Troškūnuose žydų bendruomenė nebeatsikūrė. Atmintį apie ją šiandien palaiko kapinių vieta, vietos gyventojų liudijimai, muziejiniai ir archyviniai tyrimai, taip pat Holokausto aukų atminimo ženklai Anykščių krašte. Troškūnų istorija svarbi kaip mažo Lietuvos štetlo pavyzdys: čia žydų paveldas nėra gausus architektūriniais objektais, tačiau jis išlieka miestelio urbanistinėje atmintyje, šeimų istorijose ir regiono Holokausto atminimo geografijoje.