Alanta
Alunta; Owanta (lenk.)
Alantos žydų bendruomenė buvo nedidelės Aukštaitijos miestelio bendruomenės pavyzdys. Ji kūrėsi aplink turgų, prekybinius kelius ir vietos dvaro bei apylinkių kaimų ekonominius ryšius. Žydų šeimos dažniausiai vertėsi smulkia prekyba, amatais, nuoma, įvairiomis paslaugomis. Tokiuose miesteliuose žydų ir nežydų gyventojų kasdienybė buvo glaudžiai susijusi: valstiečiai atvykdavo į turgus, pirkdavo ir parduodavo prekes, o amatininkai ir krautuvininkai aptarnaudavo apylinkes.
Religinis gyvenimas telkėsi apie sinagogą arba maldos namus. Išlikęs Alantos sinagogos pastatas rodo, kad bendruomenė turėjo organizuotą religinį centrą, kuriame vyko maldos, bendruomenės susirinkimai, religinės šventės ir mokymas. Greta tokios institucijos paprastai veikė labdaros formos, rūpintasi vargingesniais bendruomenės nariais, našlaičiais, ligoniais, laidojimu. Žydų kapinės buvo būtina bendruomenės struktūros dalis ir liudija ilgalaikį žydų gyvenimą miestelyje.
XIX a. ir XX a. pradžioje Alanta priklausė platesnei Lietuvos žydų miestelių kultūrinei erdvei. Vietos žydai palaikė ryšius su didesniais regiono centrais, kuriuose buvo rabinatai, mokyklos, prekybos tinklai ir giminystės ryšiai. Miestelio gyvenime greta tradicinio religinio pasaulio pamažu atsirado modernių įtakų: pasaulietinis švietimas, spauda, politinės idėjos, jaunimo organizacijos. Dalis jaunų žmonių iš mažesnių miestelių išvykdavo mokytis ar dirbti į didesnius miestus, kiti emigravo į užsienį.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Alantos žydai išliko svarbi miestelio ūkio dalis. Jie turėjo krautuvių, dirbtuvių, dalyvavo turgaus prekyboje, teikė paslaugas aplinkinių kaimų gyventojams. Nors bendruomenė buvo nedidelė, jos gyvenimą veikė tie patys procesai kaip ir kitose Lietuvos žydų gyvenvietėse: ekonominiai sunkumai, konkurencija, kalbinė ir kultūrinė įvairovė, santykiai su valstybės institucijomis ir vietos savivalda. Kasdienybėje buvo vartojama jidiš kalba, tačiau viešajame gyvenime vis svarbesnės tapo lietuvių, lenkų ar rusų kalbos, priklausomai nuo laikotarpio ir aplinkybių.
1941 m. vasarą, prasidėjus nacistinei okupacijai, Alantos žydų bendruomenės gyvenimas nutrūko. Žydai buvo atskirti nuo kitų gyventojų, jų turtas nusavintas, o žmonės prievarta išvaryti iš namų. Alantos žydų likimas siejamas su Holokausto nusikaltimais Molėtų ir aplinkinių vietovių regione, kur buvo vykdomos masinės žudynės. Kaip ir daugelyje Lietuvos miestelių, sunaikinta ne tik gyventojų grupė, bet ir ištisa religinė, kultūrinė bei šeimų atminties erdvė.
Po Antrojo pasaulinio karo Alantoje žydų bendruomenė nebeatsikūrė. Sinagogos pastatas ir žydų kapinės tapo svarbiausiais materialiais buvusio gyvenimo ženklais. Jų išsaugojimas, ženklinimas ir tyrimas leidžia atkurti miestelio daugiakultūrę praeitį. Alantos žydų istorija šiandien yra Lietuvos žydų miestelių istorijos dalis: ji kalba apie kasdienį sugyvenimą, tradicinę bendruomenės struktūrą, modernizacijos patirtis ir Holokausto metu prarastą vietos pasaulį.