Linkuva
Linkove (jidiš); Linkowo / Linków (istoriniuose lenkų šaltiniuose); Линково (istoriniuose rusų šaltiniuose)
Linkuvos žydų bendruomenė formavosi miestelio, kaip vietinio prekybos ir amatų centro, aplinkoje. Istorinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėlesnės Rusijos imperijos erdvėje tokie miesteliai buvo svarbūs ryšiui tarp kaimo ūkio, dvarų ir regioninių prekybos kelių. Žydų šeimos Linkuvoje kūrėsi prie turgaus, pagrindinių gatvių ir amatų dirbtuvių. XIX a. bendruomenė jau buvo gausi: žydai sudarė pastebimą miestelio gyventojų dalį ir dalyvavo kasdienėje ekonominėje apyvartoje.
Religinis ir bendruomeninis gyvenimas rėmėsi sinagoga, maldos namais, mokymusi ir tradicinėmis savitarpio pagalbos formomis. Bendruomenei buvo svarbūs rabino, ritualinių tarnautojų, mokytojų ir labdaros organizatorių vaidmenys. Vaikai mokėsi religinių dalykų, o vėliau, keičiantis laikams, dalis jaunimo siekė pasaulietinio išsilavinimo. Senosios žydų kapinės liudija, kad bendruomenė Linkuvoje gyvavo ne vieną kartą ir turėjo nusistovėjusią religinę infrastruktūrą.
Ekonominiame gyvenime Linkuvos žydai buvo krautuvininkai, siuvėjai, batsiuviai, mėsininkai, smulkūs rangovai, vežėjai, tarpininkai, supirkėjai ir įvairių paslaugų teikėjai. Jų veikla buvo glaudžiai susijusi su aplinkinių kaimų gyventojais: per turgus ir kredito ryšius buvo parduodama žemės ūkio produkcija, įsigyjamos prekės, taisomi daiktai, užsakomi amatininkų darbai. Šis tarpusavio priklausomybės modelis buvo būdingas daugeliui Lietuvos miestelių, nors socialiniai santykiai nebuvo vienalyčiai ir priklausė nuo ekonominių aplinkybių bei politinės padėties.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Linkuvos žydai prisitaikė prie naujos valstybės institucijų, savivaldos ir švietimo sistemos. Miestelyje veikė žydų verslai, amatininkų dirbtuvės, religinės ir kultūrinės iniciatyvos. Dalis jaunimo buvo paveikta sionistinių, religinių ar kitų to meto žydų visuomeninių judėjimų, palaikė ryšius su didesniais miestais. Ekonominė konkurencija, valstybės politika ir ūkio svyravimai keitė bendruomenės padėtį, tačiau iki Antrojo pasaulinio karo žydai išliko neatskiriama Linkuvos visuomenės dalimi.
1941 m. vasarą prasidėjusi nacistinė okupacija nutraukė šios bendruomenės istoriją. Linkuvos žydai buvo pažeminti teisiniais suvaržymais, atskirti nuo kitų gyventojų, jų turtas nusavintas. Vyrai, moterys ir vaikai buvo persekiojami, telkiami į laikinas izoliavimo vietas, varomi į priverstinius darbus ir nužudyti per masines žudynes Linkuvos apylinkėse. Nusikaltimuose dalyvavo nacių okupacinės struktūros ir vietiniai talkininkai. Po karo Linkuvos žydų bendruomenė nebeatsikūrė. Atmintį šiandien saugo senosios žydų kapinės, Holokausto aukų pagerbimo vietos, kraštotyrininkų darbai ir pavienių šeimų istorijos, išlikusios dokumentuose bei liudijimuose.