Akmenė
Akmenė buvo vienas iš Šiaurės Lietuvos miestelių, kuriuose žydų bendruomenė susiformavo miestelio ekonominės ir socialinės struktūros viduje. Žydų gyvenimas čia buvo susijęs su prekyba, amatais, turgumis ir paslaugomis, reikalingomis tiek miestelio gyventojams, tiek aplinkinių kaimų ūkininkams. Tokiuose miesteliuose žydai dažnai vertėsi smulkiąja krautuvine prekyba, tarpininkavimu, siuvimu, avalynės taisymu, maisto produktų apdorojimu ar kitais amatais. Akmenės bendruomenės istorija atspindi platesnį Lietuvos žydų miestelių modelį: religinis gyvenimas, šeimos tinklai, ekonominė veikla ir ryšiai su kaimyninėmis bendruomenėmis buvo glaudžiai susipynę.
Religinės institucijos buvo bendruomenės tapatybės pagrindas. Miestelio žydams buvo svarbūs maldos namai, religinis mokymas, ritualinės praktikos, labdara ir laidojimo tradicijos. Akmenėje išlikusios senosios žydų kapinės liudija apie ilgesnį žydų buvimą miestelyje ir apie savarankišką bendruomeninę struktūrą. Kapinės yra vienas iš nedaugelio materialių ženklų, leidžiančių atkurti buvusios bendruomenės ribas ir jos istorinę atmintį. Net jei dalis pastatų ar institucijų neišliko, religinės bendruomenės veikla buvo būtina kasdieniam žydų gyvenimui: ji apėmė maldą, šventes, šeimos apeigas, paramą vargingesniems nariams ir ryšius su kitais regiono žydų centrais.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Akmenės žydai gyveno Rusijos imperijos administracinėje ir teisinėje aplinkoje, kurioje žydų judėjimą, verslą ir gyvenamąją vietą veikė įvairūs apribojimai. Nepaisant to, miestelių žydų bendruomenės išlaikė prekybinius ryšius ir vidines savivaldos formas. Pirmojo pasaulinio karo metais regioną paveikė karo veiksmai, gyventojų evakuacijos ir priverstiniai iškeldinimai. Dalis šeimų galėjo pasitraukti į kitus miestus ar imperijos gilumą, o po karo ne visi grįžo į ankstesnes gyvenamąsias vietas. Šie sukrėtimai pakeitė bendruomenės demografinę ir ekonominę padėtį.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Akmenės žydai buvo Lietuvos piliečiai ir miestelio visuomenės dalis. Jie dalyvavo vietos ekonomikoje, mokėjo mokesčius, palaikė ryšius su Mažeikių, Šiaulių ir kitų miestų žydų bendruomenėmis. Tarpukariu Lietuvos žydų bendruomenėse veikė įvairios švietimo, religinės, labdaros ir politinės kryptys; Akmenėje šie procesai reiškėsi mažesnio miestelio mastu. Ekonomines galimybes ribojo konkurencija, pasaulinės krizės padariniai, emigracija ir bendras provincijos miestelių smulkiojo verslo pažeidžiamumas. Vis dėlto iki 1941 m. žydai išliko matoma Akmenės gyvenimo dalimi.
1941 m. birželį prasidėjus nacių Vokietijos okupacijai, Akmenės žydų padėtis staigiai pasikeitė. Jie buvo atskiriami nuo kitų gyventojų, žeminami, plėšiami, verčiami priverstinai dirbti ir ruošiami sunaikinimui. Holokausto metu Akmenės žydų bendruomenė buvo sunaikinta; jos nariai nužudyti vietos apylinkėse arba kitose regiono masinių žudynių vietose. Po Antrojo pasaulinio karo bendruomenė miestelyje nebeatsikūrė. Šiandien Akmenės žydų istoriją primena kapinės, Holokausto aukų atminimo ženklai, archyviniai šaltiniai ir pavienės šeimų istorijos. Šios atminties vietos svarbios ne tik žydų paveldui, bet ir viso miestelio istorijai suprasti.