Skuodas
jidiš: Škud (Shkud); vokiečių k.: Schoden
Skuodo žydų istorija neatsiejama nuo miestelio, kaip Žemaitijos ir Kuršo pasienio prekybos centro, raidos. Žydai čia kūrėsi aplink turgų, pagrindines gatves ir kelių sankirtas, kur koncentravosi prekyba grūdais, linais, gyvuliais, smulkiais pramonės gaminiais ir kasdienio vartojimo prekėmis. XIX a. Skuodas buvo tipiškas šiaurės vakarų Lietuvos štetlas: nemaža dalis gyventojų kalbėjo jidiš, kasdienybė buvo susijusi su turgaus ritmu, o ekonominius ryšius jungė tiek aplinkiniai kaimai, tiek platesnė Baltijos regiono rinka.
Religinis gyvenimas telkėsi sinagogose ir maldos namuose. Skuode žinoma buvus sinagogų kompleksą, kurio pastatai išliko kaip svarbus žydų architektūros ir miesto istorijos liudijimas. Tokie kompleksai paprastai atliko ne vien maldos, bet ir bendruomenės susirinkimų, mokymosi, labdaros bei ginčų sprendimo funkcijas. Prie religinės infrastruktūros priklausė ir senosios žydų kapinės, kuriose laidotos kelios miestelio žydų kartos. Kapinės liudija ilgalaikį bendruomenės buvimą Skuode, nors dalis antkapių ir istorinės aplinkos laikui bėgant buvo pažeista ar sunyko.
Ekonominiame gyvenime Skuodo žydai dažniausiai vertėsi smulkiąja ir vidutine prekyba, amatais, prekių supirkimu bei pervežimu. Miestelyje veikė krautuvininkai, siuvėjai, batsiuviai, kepėjai, mėsininkai, vežikai, įvairių dirbtuvių savininkai. Žydų ir nežydų gyventojų ryšiai buvo kasdieniai ir praktiniai: jie susitikdavo turguje, amatininkų dirbtuvėse, kredito ir prekių mainų santykiuose. Kartu bendruomenės gyvenimą formavo religiniai papročiai, šabo ir švenčių kalendorius, košerinės mitybos taisyklės, tradicinis švietimas.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Skuodo žydų bendruomenė prisitaikė prie naujų valstybės institucijų, pilietybės ir savivaldos sąlygų. Mieste veikė žydų religinės, socialinės ir kultūrinės iniciatyvos; dalis jaunimo dalyvavo sionistinėse, religinėse ar pasaulietinėse organizacijose. Keitėsi kalbinė aplinka: greta jidiš ir hebrajų vis svarbesnė tapo lietuvių kalba, ypač valstybės įstaigose ir mokyklose. Nors ekonominės krizės, konkurencija ir emigracija mažino bendruomenės stabilumą, žydai tebebuvo matoma Skuodo miesto visuomenės dalis.
1941 m. vasarą, Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą ir prasidėjus nacių okupacijai, Skuodo žydų bendruomenė buvo greitai sunaikinta. Žydai buvo atskirti nuo kitų gyventojų, jų turtas nusavintas, vyrai, moterys ir vaikai tapo masinių žudynių aukomis. Šios akcijos vyko nacių okupacinės valdžios inicijuotame Holokausto kontekste, dalyvaujant ir vietiniams talkininkams. Išliko tik pavieniai žmonės, kuriems pavyko pasitraukti, pasislėpti ar sulaukti pagalbos.
Po karo Skuode nebeatsikūrė iki Holokausto buvusi žydų bendruomenė. Miesto žydų istoriją šiandien primena materialūs pėdsakai: sinagogų pastatai, senosios kapinės, masinių žudynių vietos, paminkliniai užrašai ir tyrėjų surinkti liudijimai. Šie objektai svarbūs ne tik kaip vietos paveldo dalis, bet ir kaip priminimas apie prarastą Skuodo daugiakultūrę visuomenę, kurios žydų bendruomenė kelis šimtmečius buvo viena iš pagrindinių miestelio gyvenimo sudedamųjų dalių.