Rietavas
Rietavas; jidiš: Retave / Retove; lenk. Retów; rus. Ретово
Rietavo žydų bendruomenės istorija glaudžiai susijusi su miestelio kaip Žemaitijos prekybos ir dvaro centro raida. Žydai čia kūrėsi dėl galimybių verstis prekyba, nuoma, amatais ir paslaugomis, reikalingomis tiek miestelio gyventojams, tiek aplinkinių kaimų ūkininkams. XIX a. Rietavas išaugo į reikšmingą vietos prekybos tašką, o žydų gyventojai sudarė didelę miestelio visuomenės dalį. Kasdienis gyvenimas buvo daugiakalbis: vartota jidiš, taip pat rusų, lenkų, lietuvių kalbos, priklausomai nuo administracinės aplinkos, prekybos ryšių ir socialinių kontaktų.
Religinį gyvenimą telkė sinagoga ir su ja susijusios tradicinės bendruomenės institucijos. Maldos namai buvo ne tik pamaldų vieta, bet ir bendruomenės sprendimų, mokymosi bei savitarpio pagalbos erdvė. Vaikai mokėsi tradicinėse religinėse mokyklose, vėliau dalis šeimų rinkosi ir pasaulietinį švietimą. Kaip ir daugelyje Lietuvos miestelių, Rietave veikė labdaros, laidojimo ir pagalbos vargingesniems nariams formos. Senosios žydų kapinės liudija ilgalaikį bendruomenės buvimą miestelyje ir jos religinės tradicijos tęstinumą.
Ekonominis Rietavo žydų gyvenimas buvo įvairus. Dalis šeimų turėjo krautuves, vertėsi grūdų, linų, gyvulių, audinių ar kasdienio vartojimo prekių prekyba. Kiti dirbo siuvėjais, batsiuviais, kalviais, vežėjais, kepėjais ar kitų miesteliui būtinų amatų meistrais. Turgūs ir mugės buvo svarbi erdvė, kurioje susitikdavo žydų pirkliai, lietuvių valstiečiai, dvaro ūkio atstovai ir atvykėliai iš kitų Žemaitijos vietovių. Tokia ekonominė struktūra darė bendruomenę svarbia vietos kasdienybės dalimi, bet kartu ji buvo jautri politiniams pokyčiams, gaisrams, konkurencijai ir migracijai.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Rietavo žydų bendruomenė išliko matoma, nors jos skaičius buvo mažesnis nei XIX a. pabaigoje. Žydai dalyvavo miestelio prekyboje, savivaldos ir visuomeniniame gyvenime, palaikė ryšius su platesnėmis Lietuvos žydų organizacijomis. Jaunimo aplinkoje buvo juntamos skirtingos politinės ir kultūrinės kryptys: religinė tradicija, hebrajų kalbos ir sionistinio judėjimo idėjos, taip pat pasaulietinės modernizacijos siekiai. Ekonominė padėtis ne visada buvo stabili, todėl dalis gyventojų išvyko į didesnius miestus arba emigravo.
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Rietavo žydų gyvenimą paveikė nacionalizacija, organizacijų uždarymas ir politinės represijos, kaip ir kitų Lietuvos gyventojų. 1941 m. vasarą, prasidėjus nacistinei okupacijai, žydai buvo atskirti nuo kitų miestelio gyventojų, neteko turto ir teisių. Persekiojimą vykdė nacių okupacinė administracija, pasitelkusi vietinius pagalbininkus. Rietavo bendruomenė buvo sunaikinta Holokausto metu; išliko tik pavieniai asmenys, kuriems pavyko pasitraukti, pasislėpti ar išgyventi kitur.
Po karo Rietave nebeatsikūrė tokia žydų bendruomenė, kokia egzistavo iki 1941 m. Ilgą laiką jos istorija buvo prisimenama fragmentiškai, daugiausia per kapines, šeimų pasakojimus ir pavienius dokumentus. Šiandien Rietavo žydų paveldas suvokiamas kaip miestelio istorijos dalis: jį primena senosios žydų kapinės, Holokausto atminimo ženklai regione, muziejinės ir kraštotyrinės iniciatyvos. Bendruomenės istorijos tyrimas padeda atkurti ne tik tragedijos, bet ir ankstesnio kasdienio gyvenimo, religinių institucijų bei ekonominių ryšių vaizdą.