Plungė
Plungyan; Plungian; Plungiany; פלונגיאן
Plungės žydų bendruomenė susiformavo kaip Žemaitijos miesteliams būdinga prekybinė ir religinė bendruomenė. Miestas buvo susijęs su regioniniais turgumis, dvarų ūkiu ir keliais į Telšius, Kretingą, Rietavą bei Klaipėdos kraštą, todėl žydų gyventojai čia užėmė svarbią vietą vietos ekonomikoje. Jie vertėsi smulkiąja ir didmenine prekyba, amatais, vežėjų, siuvėjų, batsiuvių, mėsininkų, kepėjų, krautuvininkų bei tarpininkų veikla. Dalis šeimų buvo susijusi su žemės ūkio produkcijos supirkimu, medienos, linų ar kitų prekių apyvarta.
Religinį gyvenimą telkė sinagogos ir maldos namai. Kaip ir kituose Lietuvos miesteliuose, šalia jų veikė religinio mokymo, savišalpos ir labdaros institucijos. Bendruomenė rūpinosi košerinės mėsos priežiūra, ritualinėmis paslaugomis, vargingųjų parama, ligonių slauga ir laidojimu. Senosios žydų kapinės liudija ilgalaikį bendruomenės įsitvirtinimą Plungėje. Miesto religinis gyvenimas neapsiribojo vien malda: sinagogos ir kloizai buvo ir mokymosi, susirinkimų, ginčų bei visuomeninės veiklos vietos.
XIX a. pabaigoje Plungėje gyveno gausi žydų bendruomenė, sudariusi reikšmingą miesto gyventojų dalį. Pirmasis pasaulinis karas nutraukė įprastą gyvenimo ritmą: prekyba smuko, dalis gyventojų pasitraukė, o po karo ne visos šeimos grįžo. Vis dėlto tarpukario Lietuvos Respublikos laikotarpiu Plungės žydų bendruomenė išliko aktyvi. Veikė religinės mokyklos ir pasaulietinio ugdymo iniciatyvos, jaunimo draugijos, sionistinės, religinės ir kitos visuomeninės organizacijos. Žydų krautuvės, dirbtuvės ir paslaugos buvo kasdienio miesto gyvenimo dalis, o bendruomenės nariai palaikė ryšius su kitais Žemaitijos miestais ir didesniais Lietuvos centrais.
Tarpukariu Plungės žydai gyveno daugiakalbėje aplinkoje. Kasdienėje bendruomenės erdvėje vartota jidiš kalba, religinėje ir mokymosi aplinkoje – hebrajų kalba, o santykiuose su valstybės įstaigomis ir kaimynais – lietuvių, rusų ar kitos kalbos, priklausomai nuo laikotarpio ir aplinkybių. Bendruomenės kultūrinį gyvenimą formavo spauda, skaitymo draugijos, švietimo siekis, politinės diskusijos ir emigracijos ryšiai. Dalis plungiškių išvyko į Palestiną, Pietų Afriką, JAV ar kitus kraštus, tačiau palaikė atminties ir giminystės ryšius su gimtuoju miestu.
1941 m. birželį nacistinei Vokietijai užėmus Lietuvą, Plungės žydų padėtis pasikeitė per kelias dienas. Bendruomenės nariai buvo suimami, žeminami, varomi į laikino kalinimo vietas, atskiriami nuo turto ir įprasto gyvenimo. 1941 m. vasarą Plungės žydai buvo nužudyti Kaušėnų apylinkėse. Žudynėse dalyvavo nacistinės okupacinės valdžios struktūros ir vietiniai talkininkai. Šis įvykis nutraukė kelis šimtmečius trukusį Plungės žydų bendruomenės gyvenimą.
Po Antrojo pasaulinio karo Plungėje nebeatsikūrė ankstesnio masto žydų bendruomenė. Išlikę paveldo ženklai yra fragmentiški, tačiau svarbūs miesto istorinei atminčiai. Senosios žydų kapinės, Kaušėnų žudynių vieta ir memorialas, taip pat vietos muziejų, tyrėjų ir atminties iniciatyvų veikla padeda sugrąžinti į miesto istoriją sunaikintos bendruomenės vardus, vietas ir gyvenimo pasakojimus.