Kelmė
Kelm; Kelme; jidiš: קעלם; lenk. Kielmy; rus. Кельмы
Kelmės žydų bendruomenė augo kaip Žemaitijos prekybinio miestelio dalis. Miestas buvo susijęs su aplinkiniais kaimais, dvarais ir regioniniais keliais, todėl žydų verslai dažniausiai aptarnavo vietos ūkį: veikė krautuvės, smulkūs amatai, tarpininkavimas žemės ūkio produktais, paslaugos turgavietėje. XIX a., kai Kelmė priklausė Rusijos imperijai, žydai sudarė vieną gausiausių miestelio gyventojų grupių. Bendruomenės kasdienybę veikė ir bendri regiono sukrėtimai – gaisrai, karai, migracija, ekonominiai apribojimai, tačiau žydiška miesto struktūra išliko iki Antrojo pasaulinio karo.
Religinis gyvenimas buvo vienas svarbiausių Kelmės žydų tapatybės pagrindų. Miestelyje veikė sinagoga, mokymosi namai, labdaros ir savitarpio pagalbos institucijos. Kelmės vardas ypač susijęs su Talmud Tora ir musar judėjimo tradicija. Ši mokykla garsėjo ne tik Talmudo studijomis, bet ir dėmesiu charakterio ugdymui, asmeninei disciplinai, moralinei atsakomybei. Dėl šios krypties Kelmė tapo žinoma platesniame Lietuvos, Lenkijos ir kitų Rytų Europos žydų religinių mokyklų tinkle. Į miestelį atvykdavo mokiniai iš kitų vietovių, o jo dvasiniai autoritetai buvo cituojami ir vėlesnėje religinėje literatūroje.
Ekonominis ir kultūrinis gyvenimas buvo įvairus, nors dauguma šeimų gyveno kukliai. Kelmės žydai vertėsi mažmenine prekyba, amatais, nuoma, vežėjų, siuvėjų, batsiuvių, mėsininkų, kepėjų ir kitomis paslaugomis. Bendruomenėje veikė religinio švietimo įstaigos, vėliau – ir modernesnės mokyklos ar kursai, susiję su hebrajų ir jidiš kultūra. Kaip ir kituose tarpukario Lietuvos miesteliuose, Kelmėje buvo sionistinių, religinių ir socialinių organizacijų rėmėjų, jaunimo veiklos, labdaros draugijų. Žydų ir nežydų gyventojų santykiai kasdienybėje dažnai buvo praktiniai – prekybos, darbo, kaimynystės, mokesčių ir savivaldos lygmeniu.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Kelmės žydų bendruomenė išliko reikšminga miestelio dalis, nors jos socialinę padėtį veikė ekonominės krizės, konkurencija ir emigracija. Dalis jaunimo siekė išsilavinimo didesniuose miestuose arba išvyko į užsienį. Vis dėlto iki 1940 m. Kelmėje dar veikė žydų religinės ir visuomeninės institucijos, buvo palaikomos tradicinės šventės, mokymas ir bendruomeninė pagalba. Sovietų okupacija 1940 m. pakeitė vietos organizacijų veiklą: privačios įmonės buvo nacionalizuojamos, politinės ir visuomeninės struktūros pertvarkomos pagal naują režimą.
1941 m. vasarą, prasidėjus nacių Vokietijos okupacijai, Kelmės žydai patyrė persekiojimą, izoliaciją, turto atėmimą ir priverstinį darbą. Netrukus bendruomenė buvo sunaikinta masinėse žudynėse Kelmės apylinkėse, kuriose dalyvavo nacių okupacinės struktūros ir vietiniai talkininkai. Išliko tik pavieniai žmonės, dažniausiai išsigelbėję slapstydamiesi, pasitraukę dar iki žudynių arba išgyvenę kitomis aplinkybėmis. Po karo Kelmėje nebeatsikūrė tokia žydų bendruomenė, kokia egzistavo iki 1941 m. Šiandien apie ją liudija senosios žydų kapinės, masinių žudynių vietų memorialai, archyviniai šaltiniai, vietos muziejinė ir edukacinė veikla.