Tauragė
Tauragė; Taurage; Tauroggen; Taurogen; Tavrig / Tavrik (jidiš)
Tauragės žydų istorija susijusi su miesto padėtimi pasienyje. Miestas buvo patogioje vietoje prie prekybos kelių, jungusių Žemaitiją, Prūsijos miestus ir platesnę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o vėliau Rusijos imperijos erdvę. Žydų gyventojai čia kūrėsi kaip prekybininkai, amatininkai, tarpininkai ir paslaugų teikėjai. XIX a. Tauragė tapo vienu svarbesnių regiono miestelių, kuriame turgaus dienos, pasienio judėjimas ir smulkioji prekyba sudarė bendruomenės ekonominio gyvenimo pagrindą.
Religinis gyvenimas telkėsi apie sinagogas, maldos namus, mokymosi ir labdaros institucijas. Kaip ir daugelyje Lietuvos miestų, bendruomenė rūpinosi kapinėmis, ritualinėmis paslaugomis, pagalba vargstantiesiems, vaikų religiniu ir bendruoju ugdymu. Tauragės žydų dvasinis pasaulis buvo susijęs su tradicine litvakiška kultūra, tačiau pasienio aplinka skatino ir platesnius ryšius: prekybos bei šeimų kontaktai siejo miestą su Rytų Prūsija, Tilže, Karaliaučiumi ir kitomis vietovėmis.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje žydai sudarė reikšmingą Tauragės gyventojų dalį. Jie dirbo krautuvininkais, siuvėjais, batsiuviais, vežikais, smulkiais pramonininkais, prekiavo žemės ūkio produktais, audiniais, namų apyvokos prekėmis. Miesto ekonomika buvo mišri, todėl žydų ir nežydų gyventojų kasdieniai ryšiai dažnai vyko turguje, dirbtuvėse, kredito ir tiekimo grandinėse. Kartu bendruomenė išlaikė savas religines, švietimo ir socialinės paramos struktūras.
Pirmojo pasaulinio karo metais Tauragė buvo nusiaubta, dalis gyventojų pasitraukė arba buvo priversti keisti gyvenamąją vietą. Lietuvos Respublikos laikotarpiu žydų bendruomenė atsigavo, nors jos gyvenimą veikė ekonominės krizės, emigracija ir politinės permainos. Tarpukariu Tauragėje veikė žydų organizacijos, mokyklinio ir kultūrinio gyvenimo formos, plito sionistinės, religinės ir kitos visuomeninės kryptys. Žydų krautuvės, dirbtuvės ir smulkios įmonės buvo matoma miesto centro kasdienybės dalis.
1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, Tauragė buvo užimta labai greitai. Netrukus žydų gyventojams buvo taikomi nacistinės okupacinės valdžios įsakymai: jie buvo ženklinami, varomi į priverstinius darbus, plėšiamas jų turtas, ribojamas judėjimas. 1941 m. vasarą ir rudenį Tauragės žydai buvo masiškai žudomi miesto apylinkėse; šiose žudynėse dalyvavo nacistinės Vokietijos struktūros ir vietos talkininkai. Bendruomenė, gyvavusi kelis šimtmečius, buvo beveik visiškai sunaikinta.
Po karo Tauragėje nebeatsikūrė tokio masto žydų bendruomenė. Išlikę materialūs ženklai yra fragmentiški: senųjų kapinių vieta, masinių žudynių kapai, memorialiniai akmenys ir vietos atminties ženklai. Pastaraisiais dešimtmečiais Tauragės žydų istorija vis dažniau įtraukiama į miesto paveldo pasakojimą, minėjimus ir edukaciją. Ši atmintis svarbi ne tik Holokausto istorijai, bet ir platesniam miesto supratimui: žydų bendruomenė ilgą laiką buvo neatskiriama Tauragės socialinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo dalis.