Elektrėnai
Elektrėnai išsiskiria iš daugelio Lietuvos žydų istorijos vietovių tuo, kad tai nėra senasis miestelis, kuriame šimtmečiais būtų veikusi žydų bendruomenė. Miestas atsirado sovietmečiu, kai buvo statoma Lietuvos elektrinė ir formuojama nauja pramoninė gyvenvietė. Iki tol ši vieta buvo kaimiška, be savarankiško miesto statuso ir be žydų religinės bendruomenės struktūrų. Dėl šios priežasties Elektrėnų žydų istoriją reikia suprasti ne kaip atskiro štetlo istoriją, o kaip platesnio regiono – tarp Vilniaus ir Kauno esančių miestelių – žydų gyvenimo dalį.
Istoriškai žydų gyvenimas šiame regione telkėsi senesniuose centruose. Aplink Elektrėnus esantys miesteliai, ypač Vievis ir Semeliškės, buvo svarbūs vietos prekybos, amatų ir religinio gyvenimo taškai. Juose žydų bendruomenės kūrė sinagogas ar maldos namus, rūpinosi kapinėmis, labdara, švietimu ir bendruomenine savivalda. Tokios institucijos buvo būdingos Lietuvos žydų miesteliams: jos palaikė religinį ritmą, bendruomenės solidarumą ir ryšius su didesniais centrais, pirmiausia Vilniumi ir Kaunu. Pačioje dabartinių Elektrėnų vietoje patikimai žinomų istorinių žydų sinagogų ar kapinių nėra.
Ekonominis žydų gyvenimas regione buvo susijęs su smulkia prekyba, turgumis, amatininkyste ir paslaugomis. Žydų krautuvininkai, siuvėjai, batsiuviai, vežikai, smulkūs tarpininkai ir kiti amatininkai sudarė svarbią vietos miestelių ūkio dalį. Tarpukario Lietuvoje šios bendruomenės veikė jau modernėjančios valstybės sąlygomis: dalis vaikų mokėsi žydų mokyklose arba bendrose mokymo įstaigose, veikė religinės, labdaros ir kultūrinės organizacijos. Elektrėnų miesto dar nebuvo, todėl tarpukario žydų kasdienybė sietina ne su pačiu miestu, o su aplinkinių gyvenviečių bendruomenėmis.
Holokaustas iš esmės nutraukė šį regioninį žydų gyvenimą. 1941 m., nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, žydai buvo persekiojami, telkiami, žudomi masinių žudynių vietose arba išvežami į getus ir stovyklas. Dauguma aplinkinių miestelių žydų bendruomenių buvo sunaikintos. Kadangi Elektrėnai kaip miestas susikūrė tik vėliau, jis neturėjo savo geto ar istorinės žydų bendruomenės sunaikinimo vietos miesto centre, tačiau jo savivaldybės ir artimiausių apylinkių atminties kraštovaizdis susijęs su kaimyninių miestelių tragedija.
Po karo Elektrėnai buvo kuriami kaip naujas pramonės miestas. Į jį kėlėsi gyventojai iš įvairių Lietuvos vietų ir kitų Sovietų Sąjungos regionų, todėl žydų buvimas čia galėjo būti individualus, o ne tęstinės istorinės bendruomenės pagrindu. Viešoji žydų paveldo atmintis Elektrėnuose pirmiausia siejama su švietimu, Holokausto aukų minėjimu ir savivaldybės teritorijoje ar netoliese esančių senųjų žydų vietų pažinimu. Tokia atmintis padeda matyti Elektrėnus ne kaip atskirą štetlį, bet kaip vėliau atsiradusį miestą regione, kuriame iki Holokausto gyveno ir kūrė Lietuvos žydai.