Vievis
Jidiš: Vevye; lenkų k.: Jewie; rusų k.: Евье
Vievis žydų istorijoje priklauso tam Rytų Europos miestelių tinklui, kuriame bendruomenės raidą lėmė prekybos keliai, turgūs, dvarų ir miestelių tarpusavio ryšiai. Miestelis buvo tarp Vilniaus ir Kauno, todėl vietos žydai galėjo aptarnauti keliautojus, prekiauti žemės ūkio produktais, smulkiomis prekėmis, verstis amatininkyste ir tarpininkavimu. Bendruomenė nebuvo didelis regioninis centras, tačiau ji buvo svarbi miestelio socialinio ir ekonominio gyvenimo dalis.
Religinis gyvenimas Vievyje rėmėsi tradicinėmis žydų bendruomenės institucijomis. Miestelyje veikė maldos namai arba sinagoga, buvo naudojamos žydų kapinės. Tokios institucijos atliko ne tik religinę, bet ir visuomeninę funkciją: jose buvo sprendžiami savišalpos, švietimo, bendruomenės tvarkos ir paramos klausimai. Mažesniuose miesteliuose rabinų, mokytojų ar šochetų veikla dažnai priklausė nuo bendruomenės finansinių galimybių ir ryšių su didesniais žydų centrais Vilniuje, Trakuose ar Kaune.
Ekonominis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su miestelio turgumi, amatininkų dirbtuvėmis ir paslaugomis. Žydų šeimos galėjo turėti smulkias krautuves, užeigas, verstis siuvimu, batsiuvių darbu, prekyba grūdais, gyvuliais ar namų apyvokos prekėmis. Vievio kasdienybė buvo daugiakalbė: viešojoje erdvėje skambėjo lietuvių, lenkų, jidiš, rusų kalbos. Bendruomenės nariai palaikė ryšius su aplinkiniais kaimais, iš kurių į miestelį atvykdavo pirkėjai ir pardavėjai.
Tarpukariu, Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, Vievis buvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos administracinį ir ekonominį gyvenimą. Žydų gyventojai prisitaikė prie naujos pilietybės, mokesčių, savivaldos ir švietimo sistemos. Dalis jaunimo orientavosi į modernias politines ir kultūrines kryptis – sionizmą, pasaulietinį švietimą, profesinį mokymąsi, tačiau tradicinė religija ir šeimos ryšiai tebebuvo svarbūs. Mažų miestelių bendruomenėse pokyčiai vyko lėčiau nei didmiesčiuose, todėl šalia naujų idėjų išliko įprasti religiniai papročiai ir bendruomeninė savitarpio pagalba.
1941 m. vasarą nacių Vokietijai užėmus Lietuvą, Vievio žydai patyrė tą pačią persekiojimo seką kaip ir daugelis Lietuvos miestelių bendruomenių. Jie buvo atskirti nuo kitų gyventojų, ženklinami, verčiami dirbti, neteko turto ir teisių. Vietos administracinės struktūros ir pagalbiniai būriai dalyvavo okupacinės valdžios vykdomoje politikoje. 1941 m. rudenį Vievio žydų bendruomenė buvo sunaikinta; jos nariai buvo nužudyti kartu su kitų apylinkių žydais regiono žudynių vietose.
Po Antrojo pasaulinio karo Vievyje nebeatsikūrė savarankiška žydų bendruomenė. Išlikusi materialioji atmintis yra fragmentiška: senosios žydų kapinės, pavieniai vietovardžiai ir regiono Holokausto atminimo ženklai. Vievio žydų istorija šiandien svarbi kaip miestelio daugiakultūrės praeities dalis ir kaip liudijimas apie mažų Lietuvos žydų bendruomenių sunaikinimą Holokausto metu.