Valkininkai
Olkeniki; Valkinik; Valkininkų miestelis
Valkininkai buvo vienas iš pietryčių Lietuvos miestelių, kurių raida glaudžiai susijusi su prekybos keliais, turgumis ir aplinkinių kaimų ūkiniu gyvenimu. Žydų įsikūrimą čia skatino miestelio funkcijos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėlesniais laikais: galimybė prekiauti, nuomoti smukles ar kitus ūkinius objektus, verstis amatais ir tarpininkauti tarp žemdirbių bei platesnių rinkų. Žydų bendruomenė Valkininkuose nebuvo atskiras pasaulis, tačiau turėjo savas institucijas, religinius papročius ir bendruomeninės savivaldos tradicijas, būdingas regiono štetlams.
Religinis gyvenimas telkėsi apie sinagogą ar maldos namus, studijų ir maldos grupes, šeštadienio bei švenčių ritmą. Kaip ir kituose miesteliuose, bendruomenėje svarbūs buvo rabino ar religinio autoriteto, skerdiko, mokytojų, labdaros draugijų vaidmenys. Vaikai pirmiausia mokėsi tradicinėse religinėse mokyklose, vėliau dalis jų siekė pasaulietinio išsilavinimo didesniuose centruose. Žydų kapinės, išlikusios kaip paveldo objektas, liudija ilgalaikį bendruomenės buvimą ir šeimų tęstinumą Valkininkuose.
Ekonominis Valkininkų žydų gyvenimas rėmėsi smulkia prekyba, amatininkyste, paslaugomis ir tarpininkavimu. Miestelio parduotuvės, dirbtuvės, užeigos, vežikų, siuvėjų, batsiuvių ar kitų amatininkų veikla jungė žydų ir nežydų kasdienybę. Prekyba vyko ne tik pačiame miestelyje, bet ir su aplinkiniais kaimais; svarbūs buvo turgadieniai, sezoniniai žemės ūkio produktai, mediena ir kiti vietos ištekliai. XIX a. ir XX a. pradžioje šią tvarką veikė imperinės valdžios ribojimai, karai, migracija, geležinkelio bei regioninių centrų augimas.
Tarpukariu Valkininkų žydai gyveno permainingoje politinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Vilniaus krašto padėtis, administraciniai pokyčiai ir ekonominis neapibrėžtumas darė įtaką kasdieniam gyvenimui. Bendruomenėje greta tradicinių religinių formų plito modernesnės idėjos: sionizmas, jaunimo organizacijos, pasaulietinis švietimas, spaudos ir politinių diskusijų kultūra. Dalis jaunosios kartos išvyko mokytis ar dirbti į Vilnių, Kauną, Gardiną ar užsienį. Vis dėlto miestelio žydų gyvenimas ir toliau rėmėsi šeima, bendruomene, smulkiais verslais ir ryšiais su vietos gyventojais.
1941 m. prasidėjusi nacių okupacija nutraukė šią raidą. Žydai buvo atskirti nuo kitų gyventojų, neteko turto, patyrė prievartą, priverstinį darbą ir pažeminimą. Valkininkų bendruomenės nariai buvo žudomi vietoje ar išvežami į regiono žudynių vietas; tikslios atskirų šeimų žūties aplinkybės ne visada žinomos. Holokaustas sunaikino ne tik žmones, bet ir religinį, ekonominį bei kultūrinį miestelio audinį: nebeliko bendruomenės institucijų, nutrūko šeimų istorijos, išnyko kasdien vartotos kalbos ir papročiai.
Po karo Valkininkuose žydų bendruomenė nebeatsikūrė ankstesniu pavidalu. Atmintį apie ją saugo senosios žydų kapinės, pavieniai antkapiai, archyviniai dokumentai, kraštotyros medžiaga ir vietos gyventojų liudijimai. Buvusių maldos namų ar žydų gyvenamųjų vietų atpažinimas dažnai priklauso nuo istorinių planų ir prisiminimų, todėl paveldo tyrimas tebėra svarbus. Valkininkų žydų istorija yra platesnės Pietryčių Lietuvos štetlų istorijos dalis, kurioje kasdienis bendras gyvenimas baigėsi staigia ir smurtine bendruomenės sunaikinimo patirtimi.