Eišiškės
Eishyshok; Ejszyszki; איישישאָק
Eišiškių žydų bendruomenė formavosi istoriniame Vilniaus krašte, kur miesteliai dažnai buvo daugiakalbiai ir daugiakonfesiai. Žydai čia gyveno greta katalikų, stačiatikių ir kitų vietos gyventojų, o kasdienybėje buvo vartojamos jidiš, lenkų, rusų, lietuvių ir baltarusių kalbos. XIX a. Eišiškės tapo tipišku Rytų Europos štetlu: žydų namai, krautuvės ir dirbtuvės telkėsi prie turgaus ir pagrindinių gatvių, o ryšiai su aplinkiniais kaimais palaikė miestelio ekonomiką.
Religinis gyvenimas buvo vienas svarbiausių bendruomenės saviorganizacijos pagrindų. Istoriniuose šaltiniuose minimas Eišiškių sinagogų kiemas, kuriame veikė Didžioji sinagoga ir maldos bei studijų namai. Prie jų telkėsi religinis mokymas, labdara, bendruomenės susirinkimai ir rabinų autoritetas. Kaip ir daugelyje Vilniaus krašto miestelių, šalia tradicinio religinio gyvenimo XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje stiprėjo pasaulietinio švietimo, sionistinių idėjų ir modernių visuomeninių organizacijų įtaka.
Ekonominis Eišiškių žydų gyvenimas rėmėsi smulkiąja prekyba, amatais ir paslaugomis. Žydų krautuvininkai prekiavo maisto produktais, audiniais, buities reikmenimis, priimdavo užsakymus iš kaimo gyventojų, supirkdavo žemės ūkio produkciją. Miestelyje dirbo siuvėjai, batsiuviai, kepėjai, vežikai, smulkūs tarpininkai ir kiti amatininkai. Dalis šeimų vertėsi kukliai, todėl svarbios buvo savišalpos kasos, pagalba neturtingiesiems, našlaičiams ir ligoniams.
Tarpukariu Eišiškės priklausė Lenkijos Respublikos administruojamam Vilniaus kraštui. Šiuo laikotarpiu bendruomenė išliko gausi, tačiau ją veikė politiniai ir ekonominiai pokyčiai: sienų kaita, mokesčiai, prekybos apribojimai, emigracija ir jaunimo siekis mokytis didesniuose miestuose. Miestelyje veikė religinės mokyklos, hebrajų ir jidiš kultūros iniciatyvos, jaunimo judėjimai. Bendruomenės nariai dalyvavo savivaldos, labdaros ir kultūrinėse draugijose, palaikė ryšius su Vilniumi, Lyda ir kitais regiono centrais.
1941 m. vasarą prasidėjusi nacių okupacija nutraukė bendruomenės gyvenimą. Eišiškių ir aplinkinių vietovių žydai buvo sutelkti miestelyje, laikomi uždaryti, patyrė smurtą ir plėšimus. 1941 m. rugsėjo pabaigoje jie buvo nužudyti prie žydų kapinių; tarp aukų buvo vyrai, moterys, vaikai ir senoliai. Šios žudynės sunaikino beveik visą vietos žydų pasaulį, o pavieniai išsigelbėjusieji po karo dažniausiai nebegrįžo nuolat gyventi į Eišiškes.
Po Antrojo pasaulinio karo žydų bendruomenė Eišiškėse nebeatsikūrė. Atmintį palaiko kapinės, masinės žudynių vietos memorialai, išlikę miestelio plano bruožai ir šeimų liudijimai. Eišiškės tapo vienu žinomiausių sunaikinto štetlo atminties simbolių dėl išlikusių fotografijų, prisiminimų ir tyrimų, kurie leidžia atkurti ne tik tragediją, bet ir iki karo gyvavusį kasdienį bendruomenės pasaulį.