Trakai
Troki (lenk.), Троки (rus.), Troki / Trok (jidiš šaltiniuose)
Trakai buvo daugiakonfesinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėlesnių laikotarpių miestas. Jo istorijoje ypač ryški karaimų bendruomenė, tačiau rabiniškojo judaizmo žydų bendruomenė sudarė atskirą miesto socialinį ir religinį sluoksnį. Šios dvi tradicijos turėjo skirtingas institucijas, maldos namus ir bendruomeninę tapatybę. Žydų gyvenimas Trakuose formavosi miesto kaip administracinio, prekybinio ir kelių mazgo aplinkoje, kur turgaus dienos, amatai ir smulkioji prekyba buvo svarbi kasdienybės dalis.
Bendruomenės branduolį sudarė šeimos, susijusios su krautuvėmis, turgaus prekyba, maisto produktų tiekimu, siuvimu, odos apdirbimu, vežikyste ir kitomis miesteliams būdingomis paslaugomis. Trakų geografinė padėtis tarp Vilniaus ir kitų regiono miestelių skatino ryšius su platesniu Vilniaus krašto žydų ekonominiu ir religiniu tinklu. XIX a. žydų gyventojų skaičius augo, o bendruomenė tapo viena reikšmingų miesto grupių. Socialinė padėtis buvo nevienoda: šalia pasiturinčių prekybininkų gyveno smulkūs amatininkai, krautuvininkai ir neturtingos šeimos, kurioms buvo svarbios savitarpio pagalbos formos.
Religinį gyvenimą telkė Trakų sinagoga ir kiti maldos bei mokymo poreikiams skirti namai. Kaip ir kituose regiono štetluose, bendruomenės institucijos rūpinosi ritualiniu gyvenimu, švietimu, labdara, mirusiųjų laidojimu ir kalendorinėmis šventėmis. Kapinės buvo svarbus bendruomenės tęstinumo ženklas, jungęs kelias kartas. Nors dalis pastatų ir jų tiksli istorinė aplinka neišliko arba nėra lengvai atpažįstama, žydų religinė topografija buvo neatsiejama nuo senųjų Trakų miesto struktūros.
Tarpukariu Trakai priklausė Lenkijos administruojamam Vilniaus kraštui. Šis laikotarpis bendruomenei reiškė naują politinę aplinką, kitokią administraciją ir ekonominius iššūkius. Miestelio žydų gyvenime veikė tradicinės religinės normos, tačiau kartu jį pasiekė modernios žydų politinės, švietimo ir kultūros srovės, būdingos platesniam Vilniaus regionui. Dalis jaunimo orientavosi į pasaulietinį mokslą, amatus, emigraciją arba veiklą žydų visuomeninėse organizacijose.
1940 m. Trakai pateko į sovietinės okupacijos sistemą, o 1941 m. vasarą – į nacių okupaciją. Žydams buvo taikomi diskriminaciniai įsakymai, nusavinamas turtas, ribojamas judėjimas, jie buvo sutelkti ir kontroliuojami vietos okupacinės administracijos. 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške nužudyti Trakų ir aplinkinių vietovių žydai; nacių dokumentuose minima 1 446 aukos. Tai sunaikino istorinę Trakų žydų bendruomenę.
Po karo į Trakus grįžo tik pavieniai išgyvenusieji arba su bendruomene susiję asmenys, tačiau organizuotas žydų gyvenimas nebeatsikūrė. Atmintis šiandien siejama su senosiomis žydų kapinėmis, Varnikų miško žudynių vieta, muziejine edukacija ir vietos istorijos tyrimais. Trakų žydų paveldas svarbus suvokiant miestą ne tik kaip valdovų rezidencijos ar karaimų istorijos vietą, bet ir kaip daugiatautį Rytų Europos miestą, kurio žydų bendruomenė buvo sunaikinta Holokausto metu.