Švenčionėliai
lenk. Nowe Święciany; jidiš vartosenoje – Naujosios Švenčionys / Nay-Svintsyan
Švenčionėlių žydų bendruomenės istorija glaudžiai susijusi su miestelio atsiradimu prie geležinkelio. XIX a. antroje pusėje geležinkelio stotis pakeitė šios vietovės reikšmę: čia ėmė kurtis prekybininkai, amatininkai, smulkūs verslininkai ir paslaugų teikėjai. Žydų gyventojai buvo tarp tų, kurie pasinaudojo naujomis susisiekimo ir prekybos galimybėmis. Jie aptarnavo keleivius, prekiavo su aplinkiniais kaimais, užsiėmė maisto, tekstilės, žemės ūkio produkcijos ir kasdienio vartojimo prekių apyvarta. Miestelio ekonomika nebuvo atskirta nuo platesnio Švenčionių krašto gyvenimo, todėl Švenčionėlių žydai palaikė ryšius su kitomis regiono bendruomenėmis.
Religinis gyvenimas telkėsi apie sinagogą arba maldos namus, kuriuose vyko pamaldos, buvo minimos šventės, tvarkomi bendruomenės reikalai. Kaip ir daugelyje Rytų Europos štetlų, religinės institucijos buvo susijusios su švietimu, labdara ir tarpusavio pagalba. Vaikai galėjo lankyti tradicinio religinio mokymo įstaigas, o vėliau dalis jaunimo orientavosi į pasaulietinį ar modernizuotą švietimą. Bendruomenės viduje galėjo veikti įvairios draugijos – nuo labdaros iki politinių ar kultūrinių grupių, tačiau jų mastas priklausė nuo miestelio dydžio ir ekonominių sąlygų.
Tarpukariu Švenčionėliai priklausė Vilniaus kraštui, administruotam Lenkijos Respublikos. Tai svarbu skiriant miestelio istoriją nuo to meto Lietuvos Respublikos teritorijos. Žydų kasdienybę čia veikė Lenkijos valstybės įstatymai, vietos savivaldos struktūros, ekonominės krizės ir Vilniaus regionui būdinga daugiakalbė aplinka. Gyventojai vartojo jidiš, lenkų, rusų, lietuvių ir kitas kalbas, priklausomai nuo šeimos, mokyklos, prekybos ryšių ar valdžios institucijų. Tarpukario žydų visuomenėje buvo juntamos religinės tradicijos, sionistinės idėjos, jaunimo organizacijų veikla ir emigracijos svarstymai, ypač kai ekonominės perspektyvos mažesniuose miesteliuose menko.
1939–1941 m. politiniai lūžiai radikaliai pakeitė miestelio gyvenimą. Vilniaus kraštas buvo perduotas Lietuvai, netrukus sekė sovietinė okupacija, o 1941 m. vasarą – nacistinės Vokietijos okupacija. Žydams buvo taikomi diskriminaciniai įsakymai, turto nusavinimas, judėjimo apribojimai, priverstinis darbas ir smurtas. Švenčionėlių apylinkės tapo ne tik vietos žydų tragedijos, bet ir platesnio regiono Holokausto vieta: čia buvo sutelkiami bei žudomi žmonės iš Švenčionių ir kitų aplinkinių miestelių. Masinės žudynės sunaikino bendruomenės socialinį, religinį ir šeiminį audinį.
Po Antrojo pasaulinio karo Švenčionėliuose neliko sąlygų atkurti ankstesnę žydų bendruomenę. Išlikę ar sugrįžę asmenys dažniausiai susidūrė su prarastu turtu, sunaikintomis šeimomis ir sovietinės sistemos apribota atminties kultūra. Viešas Holokausto įvardijimas ilgą laiką buvo ribotas, aukos dažnai minėtos bendromis formuluotėmis. Vėliau imta aiškiau pažymėti žydų žudynių vietas, tvarkyti kapines ir memorialus. Švenčionėlių žydų istorija šiandien suvokiama kaip Rytų Lietuvos geležinkelio miestelio, regioninės žydų ekonomikos ir Holokausto atminties dalis.