Zarasai
Ežerėnai; Novoaleksandrovskas; jidiš tradicijoje – Ezherene / Ežerene
Zarasų žydų istorija susijusi su šio ežerų krašto miestelio raida kaip vietos prekybos ir administracijos centro. Miestas ilgą laiką buvo daugiatautėje ir daugiakonfesėje aplinkoje, kur susikirsdavo lietuvių, žydų, lenkų, rusų ir latvių kultūrinės įtakos. Rusijos imperijos laikotarpiu, kai Zarasai buvo vadinami Novoaleksandrovsku, žydų bendruomenė sparčiai augo. XIX a. pabaigoje ji buvo viena svarbiausių miesto gyventojų grupių, telkusi prekybininkus, amatininkus, smulkius verslininkus, vežikus, tarpininkus ir įvairių paslaugų teikėjus. Miesto turgūs, krautuvės ir amatininkų dirbtuvės buvo kasdienė erdvė, kurioje žydų ir nežydų gyventojai palaikė ekonominius ryšius.
Religinis gyvenimas buvo organizuojamas aplink sinagogas, maldos namus ir mokymosi įstaigas. Kaip ir kituose Lietuvos štetluose, bendruomenėje veikė rabinai, šochetai, kantoriai, religinės mokyklos vaikams, labdaros ir savitarpio pagalbos draugijos. Maldos namai atliko ne tik religinę, bet ir visuomeninę funkciją: juose buvo mokomasi, svarstomi bendruomenės reikalai, telkiama parama vargingesniems nariams. Zarasų žydų bendruomenė priklausė platesniam Lietuvos ir buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų religiniam bei kultūriniam arealui, kuriam buvo būdingas tradicinis mokymasis, hebrajų ir jidiš kalbų vartojimas, glaudūs ryšiai su kitais regiono miestais.
Ekonominis gyvenimas rėmėsi smulkiąja prekyba, amatais ir vietos rinkos aptarnavimu. Žydų šeimos laikė krautuves, vertėsi grūdų, linų, medienos, maisto produktų ir kasdienio vartojimo prekių prekyba, dirbo siuvėjais, batsiuviais, kalviais, kepėjais, mėsininkais. Dėl Zarasų geografinės padėties svarbūs buvo ryšiai su aplinkiniais kaimais ir netolimu Daugpilio regionu. Žydų gyvenimą veikė ir platesni politiniai procesai: imperinės valdžios ribojimai, Pirmasis pasaulinis karas, gyventojų judėjimas, vėlesnė Lietuvos valstybės kūrimosi patirtis.
Tarpukariu Zarasai tapo Lietuvos Respublikos apskrities miestu, o žydų bendruomenė išlaikė svarbų vaidmenį vietos ekonomikoje ir kultūroje. Veikė žydų švietimo, sporto, labdaros ir politinės organizacijos, atspindėjusios to meto Lietuvos žydų visuomenės įvairovę: sionistines, religines, pasaulietines ir socialines kryptis. Jaunimas mokėsi bendruomenės mokyklose arba valstybinėse ugdymo įstaigose, dalis šeimų palaikė ryšius su giminaičiais užsienyje. Tačiau tarpukario metais bendruomenę veikė ekonominės krizės, konkurencija prekyboje, emigracija ir didėjantis politinis nestabilumas Europoje.
1941 m. vasarą nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Zarasų žydų gyvenimas buvo staigiai sugriautas. Žydai buvo registruojami, žeminami, atskiriami nuo kitų gyventojų, jų turtas nusavinamas, vyrai ir moterys verčiami dirbti prievartinius darbus. Netrukus prasidėjo masinės žudynės. Zarasų ir apylinkių žydai buvo nužudyti Krakynės miške prie Zarasų; žudynėse dalyvavo nacistinės okupacinės struktūros ir vietiniai talkininkai. Tai reiškė istorinės Zarasų žydų bendruomenės sunaikinimą.
Po karo Zarasuose nebeliko ankstesnio štetlo gyvenimo. Išlikę materialūs ženklai – senosios žydų kapinės, masinių žudynių vieta, pavieniai miesto urbanistinės atminties sluoksniai – primena apie bendruomenę, kuri kelis šimtmečius buvo neatsiejama miesto istorijos dalis. Šiandien Zarasų žydų paveldas siejamas su Holokausto aukų atminimo įamžinimu, kapinių priežiūra, vietos istorijos tyrimais ir edukacija apie Lietuvos žydų gyvenimą iki Antrojo pasaulinio karo.