Anykščiai
jidiš: Aniksht; lenk. Onikszty; rus. Они́кшты
Anykščių žydų bendruomenė susiklostė istorinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvėje, o vėliau gyvavo Rusijos imperijos ir nepriklausomos Lietuvos sąlygomis. Miestelis buvo regioninis prekybos ir amatų centras, todėl žydų gyvenimas čia buvo glaudžiai susijęs su turgumis, smulkiąja prekyba, tarpininkavimu tarp miesto ir kaimo, siuvimu, odos apdirbimu, maisto gamyba bei kitais kasdieniais verslais. XIX a. Anykščiai jau turėjo aiškiai matomą žydų bendruomeninę struktūrą, o žydai sudarė didelę miestelio gyventojų dalį.
Religinis gyvenimas telkėsi sinagogose ir maldos namuose. Kaip ir kituose Lietuvos štetluose, sinagoga buvo ne tik maldos vieta, bet ir bendruomenės susirinkimų, mokymosi, labdaros bei savitarpio pagalbos centras. Prie religinės infrastruktūros priklausė ritualinės paslaugos, kapinės, labdaros draugijos, religinio švietimo formos. Anykščių žydų dvasinis gyvenimas rėmėsi tradicine litvakiška mokymosi kultūra, tačiau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje jį veikė ir modernizacijos procesai: pasaulietinis švietimas, politinės idėjos, emigracija, ryšiai su didesniais miestais.
Ekonominis bendruomenės vaidmuo buvo svarbus visam miesteliui. Žydų krautuvės, amatininkų dirbtuvės, smulkios įmonės ir paslaugos aptarnavo Anykščių bei aplinkinių kaimų gyventojus. Tokia veikla priklausė nuo sezoninių turgų, kredito, tiekimo grandinių ir santykių su vietos ūkininkais. Nors bendruomenėje buvo pasiturinčių prekybininkų, dauguma gyveno kukliai, o ekonominės krizės, karai ir politiniai pokyčiai tiesiogiai veikė kasdienį gyvenimą.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Anykščių žydai buvo miesto piliečiai, dalyvavę savivaldos, švietimo, kultūros ir ekonomikos srityse. Veikė religinės bei pasaulietinės organizacijos, jaunimo sambūriai, labdaros iniciatyvos, buvo palaikomi ryšiai su platesniu Lietuvos žydų gyvenimu. Šiuo laikotarpiu bendruomenė išliko įvairialypė: šalia tradicinio religinio gyvenimo reiškėsi sionistinės, socialistinės ir kitos modernios kryptys. Kasdienėje aplinkoje buvo vartojama jidiš kalba, taip pat lietuvių, rusų ar lenkų kalbos, priklausomai nuo kartos, išsilavinimo ir socialinių ryšių.
1941 m. vasarą nacių okupacija nutraukė Anykščių žydų bendruomenės gyvenimą. Žydai buvo izoliuojami, žeminami, verčiami dirbti, jų turtas nusavinamas. Vietos ir apylinkių žydai buvo suvaryti į laikiną uždarą erdvę, o vėliau išvesti į žudynių vietas. Didžiausios žudynės siejamos su Liudiškių mišku, kur buvo nužudyta dauguma Anykščių žydų – vyrai, moterys ir vaikai. Po karo bendruomenė kaip istorinis miestelio socialinis darinys nebeatsikūrė.
Šiandien Anykščių žydų paveldą primena senosios žydų kapinės, masinių žudynių vieta Liudiškių miške ir išlikę buvusių sinagogų pastatai. Atminties ženklai leidžia atkurti prarasto štetlo topografiją: maldos, prekybos, gyvenamąsias ir laidojimo erdves. Anykščių žydų istorija yra neatskiriama miesto praeities dalis, liudijanti tiek kelių šimtmečių bendruomeninį gyvenimą, tiek jo sunaikinimą Holokausto metu.