Vilkija
jidiš: Vilki; lenk. Wilki; rus. Вилки
Vilkijos žydų istorija susijusi su miestelio padėtimi prie Nemuno ir kelių, jungusių Kauną su vakarų Lietuvos žemėmis. Istorinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvėje, o vėliau Rusijos imperijos sudėtyje, tokie miesteliai tapo prekybos, amatų ir tarpininkavimo centrais. Žydų šeimos Vilkijoje kūrėsi palaipsniui, įsitraukdamos į vietos turgų, smulkiąją prekybą, amatus ir paslaugas. Bendruomenės ekonominis vaidmuo buvo būdingas daugeliui Lietuvos miestelių: žydų krautuvininkai, amatininkai, vežėjai ar produkcijos supirkėjai jungė valstiečių ūkį su platesnėmis rinkomis.
Religinis gyvenimas buvo bendruomenės pagrindas. Vilkijoje veikė žydų maldos institucijos, o mirusieji buvo laidojami atskirose žydų kapinėse. Religinė tradicija apėmė kasdienes ir šventines pamaldas, košerinio gyvenimo normas, vaikų religinį mokymą, paramą vargingesniems bendruomenės nariams. Tokios institucijos nebuvo vien tik dvasinio gyvenimo vietos – jos atliko ir socialinės savivaldos funkcijas, padėjo spręsti ginčus, organizuoti pagalbą, palaikyti ryšius su kitomis žydų bendruomenėmis Kauno apylinkėse.
XIX a. ir XX a. pradžioje Vilkijos žydų gyvenimą veikė platesni imperijos procesai: migracija, prekybos reguliavimas, ekonominiai sukrėtimai, švietimo pokyčiai. Dalis jaunimo siekė pasaulietinio išsilavinimo arba išvyko į didesnius miestus ir užsienį. Kartu išliko tradicinio štetlo bruožai – glaudūs šeimų, kaimynystės, maldos namų ir turgaus ryšiai. Miestelio erdvėje žydų ir krikščionių gyventojai kasdien susidurdavo prekyboje, nuomoje, amatuose, turgaus dienomis, tačiau jų religinis ir kultūrinis gyvenimas daugiausia vyko atskirose bendruomeninėse struktūrose.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Vilkijos žydai buvo Lietuvos piliečiai ir miestelio visuomenės dalis. Jie vertėsi prekyba, amatais, smulkia gamyba, paslaugomis, o religinės institucijos ir toliau telkė bendruomenę. Kaip ir kitur Lietuvos miesteliuose, tarpukariu keitėsi ekonominės sąlygos: stiprėjo lietuvių kooperacija, dalis tradicinių prekybos nišų siaurėjo, kai kurios šeimos emigravo. Vis dėlto iki Antrojo pasaulinio karo Vilkijoje žydų bendruomenė išliko matoma miestelio socialiniame ir ūkiniame gyvenime.
1941 m. vasarą, prasidėjus nacistinei Vokietijos okupacijai, Vilkijos žydai patyrė sistemingą persekiojimą. Jie buvo žeminami, jų turtas grobiamas, žmonės telkiami priverstiniams darbams ir izoliuojami nuo likusių miestelio gyventojų. Vėliau vyrai, moterys ir vaikai buvo nužudyti masinių žudynių akcijose Vilkijos apylinkėse. Šios žudynės sunaikino kelis šimtmečius kurtą vietos žydų gyvenimą, o išlikusiųjų buvo labai nedaug.
Po karo Vilkijoje savarankiška žydų bendruomenė nebeatsikūrė. Išlikusios senosios žydų kapinės, žudynių vietų atminimas ir pavieniai miesto istorijos ženklai liudija apie prarastą bendruomenę. Šiandien Vilkijos žydų paveldas svarbus ne tik kaip vietos istorijos dalis, bet ir kaip platesnės Lietuvos štetlų kultūros, jos sunaikinimo per Holokaustą ir vėlesnės atminties istorijos liudijimas.