Vilkaviškis
Vilkaviškis; Vilkovishk; Wilkowyszki; Волковышки
Vilkaviškio žydų bendruomenė išaugo Užnemunės regione, kuriame miestų tinklą stipriai veikė pasienio prekyba ir administraciniai pokyčiai po XVIII a. pabaigos. Nors Vilkaviškis priklausė istorinei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvei, XIX a. jis buvo susietas su Rusijos imperijos Suvalkų gubernija ir platesne Lenkijos Karalystės ekonomine erdve. Miesto padėtis prie kelių į Marijampolę, Virbalį ir Prūsijos pasienį skatino žydų prekybininkų, amatininkų ir tarpininkų veiklą. Žydai dalyvavo grūdų, gyvulių, medienos, smulkių prekių apyvartoje, laikė krautuves, dirbtuves, užeigas, vertėsi vežimu ir kitomis miesto ūkio paslaugomis.
Religinis gyvenimas buvo viena svarbiausių bendruomenės tapatybės atramų. Vilkaviškyje veikė sinagoga ir maldos bei mokymosi namai, buvo rabinato institucija, religinės mokyklos, labdaros ir savitarpio pagalbos draugijos. Tokios institucijos rūpinosi ne tik pamaldomis, bet ir švietimu, vargingųjų parama, ligonių lankymu, laidotuvėmis, našlaičių ar keliautojų globa. Kapinės liudijo bendruomenės tęstinumą ir ryšį su miestu. Kaip ir kituose Suvalkijos štetluose, religinis gyvenimas derėjo su modernėjančia žydų visuomene: tradicinį mokymą papildė pasaulietinės mokyklos, spauda, politinės ir kultūrinės organizacijos.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Vilkaviškis buvo miestas, kuriame žydai sudarė didelę gyventojų dalį. Pirmojo pasaulinio karo metai bendruomenei buvo sunkūs: pasienio zona patyrė karo veiksmus, evakuacijas, ekonominius sutrikimus ir gyventojų judėjimą. Po karo, susikūrus Lietuvos Respublikai, Vilkaviškio žydai dalyvavo miesto savivaldoje, prekyboje ir visuomeniniame gyvenime. Tarpukariu veikė įvairių krypčių žydų organizacijos: sionistinės, religinės, jaunimo, sporto, labdaros, švietimo draugijos. Šalia lietuvių, lenkų, vokiečių ir kitų vietos gyventojų žydai kūrė daugiakalbę miesto kasdienybę.
Tarpukario ekonomika nebuvo vienalytė. Dalis žydų šeimų išlaikė smulkųjį verslą ir amatus, tačiau prekybą veikė valstybės sienų pasikeitimai, konkurencija, mokesčiai ir bendros ekonominės krizės. Mieste buvo žydų krautuvių, kepyklų, siuvėjų, batsiuvių, vežikų, smulkių pramonės ir paslaugų įmonių. Kultūrinis gyvenimas rėmėsi mokyklomis, bibliotekomis, paskaitomis, spaudos skaitymu, politinėmis diskusijomis ir jaunimo judėjimais. Vilkaviškis buvo ne izoliuotas miestelis, o regiono žydų tinklų dalis, palaikiusi ryšius su Marijampole, Kaunu, Kybartais, Virbaliu ir užsienio bendruomenėmis.
1941 m. birželį prasidėjusi Vokietijos okupacija nutraukė bendruomenės raidą. Vilkaviškio žydai buvo pažeminti, izoliuoti, verčiami priverstiniams darbams, jų turtas nusavintas. Vasarą ir rudenį nacių okupacinės struktūros, padedamos vietinių kolaborantų, vykdė masines žudynes. Žuvo dauguma miesto žydų – vyrai, moterys, vaikai ir senoliai. Išliko tik pavieniai žmonės, kuriems pavyko pasitraukti, pasislėpti ar išgyventi kitur. Po karo Vilkaviškyje nebeatsikūrė ankstesnė žydų bendruomenė. Jos atminimą liudija senosios žydų kapinės, masinių žudynių vietos, memorialiniai ženklai, archyviniai dokumentai ir vietos istorikų bei bendruomenių pastangos grąžinti į miesto atmintį sunaikintą žydų gyvenimo pasaulį.