Alytus
Alita (jidiš tradicija), Olita (lenkų ir rusų istorinė vartosena), Alytus
Alytaus žydų istorija siejama su miesto raida prie Nemuno ir kelių, jungusių pietų Lietuvos vietoves su didesniais prekybos centrais. Miestas priklausė istorinei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvei, tačiau vėlesniais amžiais jo administracinė padėtis keitėsi. XIX a. Alytus augo kaip prekybos, amatų ir karinės reikšmės vietovė. Žydų gyventojai čia tapo svarbia miesto visuomenės dalimi: jie gyveno miesto centre ir prie prekybinių gatvių, vertėsi krautuvėmis, smulkiais verslais, amatais, arklių, grūdų, maisto produktų ir kitų kasdienio vartojimo prekių prekyba.
Religinis gyvenimas telkėsi apie sinagogą, maldos namus, bendruomenės vadovus ir tradicines savitarpio pagalbos struktūras. Alytaus sinagoga, išlikusi iki šių dienų, yra vienas ryškiausių materialių žydų paveldo objektų mieste. Prie religinių institucijų veikė mokymosi ir labdaros formos, būdingos Lietuvos žydų bendruomenėms: parama neturtingiesiems, rūpinimasis ligoniais, laidojimo brolijos veikla, vaikų religinis ugdymas. Nors ne visi ankstyvieji šaltiniai išsamiai išlikę, žinoma, kad bendruomenė turėjo savo kapines ir buvo organizuota pagal tradicinius kahalo, vėliau – modernėjančių bendruomeninių institucijų principus.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Alytaus žydai gyveno permainų laikotarpiu. Rusijos imperijos politika, karo prievolė, ekonominiai apribojimai ir modernizacija keitė kasdienį gyvenimą. Pirmojo pasaulinio karo metais pietų Lietuvos miestai patyrė evakuacijas, kariuomenių judėjimą ir ūkio suirimą; tai palietė ir Alytaus žydus. Po karo, susikūrus Lietuvos Respublikai, bendruomenė buvo įtraukta į naują valstybės teisinę ir politinę aplinką. Tarpukariu Alytuje veikė žydų religinės, švietimo, socialinės ir politinės organizacijos, o dalis jaunimo orientavosi į hebrajų ar jidiš kultūrą, sionistines, religines arba pasaulietines kryptis.
Ekonominis tarpukario žydų gyvenimas buvo įvairus, tačiau daugiausia rėmėsi smulkiąja prekyba ir paslaugomis. Žydų krautuvės, dirbtuvės, amatininkai ir tarpininkai buvo miesto kasdienybės dalis. Kartu bendruomenė veikė platesnėje Lietuvos ekonominėje sistemoje, kurioje stiprėjo lietuviškos kooperacijos, valstybinės reguliacijos ir tautinių santykių įtampos. Alytaus žydai palaikė ryšius su kitomis pietų Lietuvos bendruomenėmis, o dalis šeimų emigravo į didesnius miestus ar užsienį. Nepaisant socialinių ir ekonominių sunkumų, iki Antrojo pasaulinio karo mieste išliko gyvybinga žydų religinė ir kultūrinė aplinka.
1941 m. nacių Vokietijai okupavus Lietuvą, Alytaus žydai buvo persekiojami pagal okupacinės valdžios ir vietos pagalbininkų vykdytą politiką. Jie buvo registruojami, žeminami, varomi priverstiniams darbams, jų turtas nusavinamas. Vėliau bendruomenė buvo sunaikinta masinių žudynių metu. Vidzgirio miškas tapo viena svarbiausių Alytaus žydų ir kitų aukų žudynių vietų. Po Holokausto mieste nebeliko ankstesnės žydų bendruomenės socialinio audinio: sinagoga prarado pirminę funkciją, kapinės ir žudynių vietos tapo atminties erdvėmis. Šiandien Alytuje žydų paveldas prisimenamas per išlikusius pastatus, kapines, memorialus, tyrimus ir vietos atminties iniciatyvas.