Pakruojis
Pokroy, Pakroy (jidiš); Pokroje (lenk.); Покрой (rus.)
Pakruojo žydų istorija priklauso Šiaurės Lietuvos miestelių kultūriniam kraštovaizdžiui, kuriame žydų bendruomenės formavosi šalia dvarų, turgaus aikščių ir regioninių prekybos kelių. Nuo ankstyvųjų naujųjų laikų žydai šiame regione vertėsi prekyba, amatais, smuklių ir nuomos verslais, palaikė ryšius su aplinkiniais kaimais bei dvarais. XIX a., Pakruojui priklausant Rusijos imperijai, bendruomenės gyvenimą veikė sėslumo zonos politika, mokesčiai, karo prievolės ir ekonominiai apribojimai, tačiau miestelyje susiklostė tvirta religinė ir socialinė struktūra.
Svarbiausias išlikęs žydų paveldo objektas Pakruojyje yra medinė sinagoga, siejama su 1801 m. Ji laikoma viena seniausių išlikusių medinių sinagogų Lietuvoje ir išskirtiniu medinės sakralinės architektūros pavyzdžiu. Tokios sinagogos buvo ne tik maldos namai, bet ir bendruomenės susirinkimų, mokymosi, labdaros bei savitarpio pagalbos erdvės. Pakruojo sinagogos vidaus dekoro likučiai, konstrukcija ir erdvinė sandara leidžia kalbėti apie miestelio žydų bendruomenės kultūrinį lygį ir ryšį su platesne Lietuvos žydų architektūros tradicija.
Ekonominiame Pakruojo gyvenime žydai užėmė svarbią vietą kaip krautuvininkai, amatininkai, prekeiviai grūdais, linais, gyvuliais ir kasdienio vartojimo prekėmis. Dalis šeimų gyveno iš smulkiųjų amatų: siuvimo, batsiuvystės, kalvystės, staliaus darbų, vežikavimo ar maisto gamybos. Miestelio turgaus dienomis žydų ir lietuvių, taip pat kitų vietos gyventojų ekonominiai ryšiai buvo kasdienio gyvenimo dalis. Religinis gyvenimas rėmėsi sinagoga, mokymosi tradicija, šabo ir švenčių ciklu, bendruomenės labdaros institucijomis bei kapinių priežiūra.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Pakruojo žydai gyveno jau kitomis politinėmis sąlygomis. Bendruomenės nariai dalyvavo savivaldos, profesinių ir visuomeninių organizacijų veikloje, vaikai lankė įvairių krypčių mokyklas ar chederius, jaunimas galėjo įsitraukti į sionistines, religines ar kultūrines draugijas. Kaip ir daugelyje Lietuvos miestelių, ekonominę padėtį veikė konkurencija, valstybės ekonominė politika, emigracija ir pasaulinės ūkio krizės padariniai. Nepaisant to, žydų bendruomenė išliko matoma miestelio prekybos, amatų ir kultūrinio gyvenimo dalis.
1941 m. vasarą, Vokietijai okupavus Lietuvą, Pakruojo žydų bendruomenę ištiko Holokaustas. Žydai buvo persekiojami, izoliuojami, neteko turto ir teisių, o vėliau nužudyti Pakruojo apylinkėse vykdytų masinių žudynių metu. Šis smurtas sunaikino kelias kartas kūrusią miestelio bendruomenę. Po Antrojo pasaulinio karo Pakruojyje nebeatsikūrė ankstesnis žydų religinis ir visuomeninis gyvenimas, o daugelis buvusių žydų namų, krautuvių ir bendruomeninių erdvių prarado pirminę paskirtį.
Šiandien Pakruojo žydų istorijos atmintis siejama su išlikusia sinagoga, senosiomis žydų kapinėmis ir Holokausto aukų atminimo vietomis. Restauruota sinagoga tapo svarbiu kultūros paveldo objektu, liudijančiu ne tik vietos bendruomenės istoriją, bet ir platesnį Lietuvos medinių sinagogų palikimą. Pakruojo žydų paveldas primena miestelio daugiakultūrę praeitį ir būtinybę saugoti tiek materialius objektus, tiek žinias apie čia gyvenusius žmones.