Šeduva
Šadova; jidiš: Shadove / Shadova; lenk. Szadów
Šeduvos žydų bendruomenė susiklostė kaip tipiška Lietuvos miestelių žydų bendruomenė, susijusi su prekyba, amatais, religiniu gyvenimu ir vietos savivalda. Miestelis buvo svarbus apylinkių ekonominis centras: čia vyko turgūs, veikė krautuvės, smulkios dirbtuvės, užeigos, paslaugų įstaigos. Žydų šeimos dažnai vertėsi tekstilės, maisto, grūdų, gyvulių, namų apyvokos prekių prekyba, taip pat siuvėjo, batsiuvio, kalvio, vežiko, malūnininko ar kitais amatais. Šios veiklos siejo žydų ir nežydų gyventojus kasdieniais ekonominiais ryšiais.
Religinis gyvenimas Šeduvoje telkėsi apie sinagogą, maldos namus ir bendruomenės institucijas. Kaip ir daugelyje Lietuvos štetlų, svarbų vaidmenį atliko rabinas, religinis mokymas, labdaros organizacijos, laidojimo brolija ir savitarpio pagalbos tinklai. Bendruomenė rūpinosi vaikų mokymu, religinių švenčių organizavimu, pagalba neturtingiesiems, našlėms ir našlaičiams. Žydų kalbinė ir kultūrinė aplinka buvo daugialypė: kasdienybėje vartota jidiš kalba, religinis gyvenimas rėmėsi hebrajų tradicija, o viešuosiuose santykiuose naudotos ir kitos regiono kalbos.
XIX a. pabaigoje Šeduvos žydų skaičius buvo didelis, jie sudarė reikšmingą miestelio gyventojų dalį. Rusijos imperijos laikotarpiu bendruomenę veikė bendrieji žydų gyvenimo apribojimai, migracija, ekonominiai pokyčiai ir modernizacijos procesai. Dalis jaunimo siekė pasaulietinio išsilavinimo, plito politinės ir kultūrinės idėjos, susijusios su sionizmu, socialistiniais judėjimais, hebrajų ir jidiš kultūra. Emigracija į didesnius miestus ar užsienį taip pat mažino tradicinio štetlo uždarumą.
Tarpukario Lietuvos Respublikos laikotarpiu Šeduvos žydų bendruomenė išliko matoma miestelio ekonominiame ir visuomeniniame gyvenime. Veikė religinės, švietimo, labdaros ir kultūrinės organizacijos, o žydų gyventojai dalyvavo vietos prekyboje bei smulkiajame versle. Tarpukaris buvo ir permainų metas: ekonominė konkurencija, valstybės politikos kaita, modernus švietimas, jaunimo organizacijos ir emigracijos galimybės keitė bendruomenės struktūrą. Nepaisant to, iki Antrojo pasaulinio karo Šeduva išliko gyvas žydų miestelis.
1941 m. vasarą nacių Vokietijai okupavus Lietuvą, Šeduvos žydai buvo atskirti nuo likusių gyventojų, suvaržytos jų teisės, konfiskuotas turtas, žmonės buvo telkiami prievartiniam darbui ir izoliacijai. 1941 m. rugpjūtį bendruomenė buvo sunaikinta: vyrai, moterys ir vaikai nužudyti Liaudiškių miške prie Šeduvos. Šios žudynės buvo platesnės Lietuvos žydų naikinimo kampanijos dalis, vykdytos nacistinės okupacinės valdžios ir vietinių kolaborantų.
Po karo Šeduvoje nebeatsikūrė ankstesnė žydų bendruomenė. Jos istoriją primena senosios žydų kapinės, Liaudiškių miško masinių žudynių vietos ir memorialiniai ženklai. XXI a. Šeduva tapo svarbia žydų paveldo įamžinimo vieta: tvarkytos kapinės, rinkta istorinė medžiaga, plėtojamos atminties iniciatyvos, susijusios su dingusio štetlo istorija. Šeduvos atvejis atskleidžia tiek Lietuvos miestelių žydų kultūros gyvybingumą, tiek jos sunaikinimo mastą per Holokaustą.