Raseiniai
jidiš: Raseyn; rus. istorinė forma: Rossieny
Raseinių žydų bendruomenė formavosi istorinėje Žemaitijos erdvėje, kai miestas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Raseiniai buvo administracinis ir prekybinis centras, kuriame vyko turgūs, veikė amatai ir keliaujanti prekyba. Tokia aplinka sudarė palankias sąlygas žydų įsikūrimui. Bendruomenė ilgainiui įgijo savivaldos struktūrą, rūpinosi mokesčiais, religiniu gyvenimu, socialine parama ir švietimu. XIX a. Raseiniai tapo vienu iš miestų, kuriuose žydai sudarė ypač didelę gyventojų dalį.
Religinis gyvenimas buvo sutelktas sinagogose ir maldos namuose. Raseiniuose veikė sinagogų kompleksas, taip pat kitos maldos ir studijų erdvės, kuriose buvo meldžiamasi, mokomasi Toros ir Talmudo, sprendžiami bendruomenės reikalai. Bendruomenė išlaikė rabinatą, religinius mokytojus, chederius, labdaros ir laidojimo draugijas. Senosios žydų kapinės liudija ilgą vietos žydų buvimą mieste, o išlikę buvusių sinagogų pastatai yra vieni svarbiausių materialaus paveldo ženklų.
Ekonominėje miesto raidoje žydai dalyvavo kaip krautuvininkai, amatininkai, vežėjai, smulkūs gamintojai, tarpininkai žemės ūkio produkcijos prekyboje. Raseiniai aptarnavo aplinkinius kaimus ir dvarus, todėl miesto žydų verslai buvo susiję su grūdų, linų, gyvulių, odos, tekstilės, buities prekių ir kasdieninių paslaugų apyvarta. Bendruomenės viduje veikė tarpusavio pagalbos formos, o socialinė nelygybė buvo juntama kaip ir kituose štetluose: greta pasiturinčių pirklių gyveno smulkūs amatininkai, prekybininkai ir vargingi gyventojai.
Pirmojo pasaulinio karo metais Raseinių žydų gyvenimą sukrėtė karo veiksmai, gyventojų pasitraukimai ir prievartiniai išvarymai iš pasienio gubernijų. Tarpukario Lietuvos Respublikoje bendruomenė atsigavo, nors buvo mažesnė nei iki karo. Veikė religinės, švietimo, jaunimo, sionistinės, ortodoksinės ir socialinės organizacijos, buvo palaikomi ryšiai su platesniu Lietuvos žydų politiniu ir kultūriniu gyvenimu. Mieste vartotos jidiš ir hebrajų kalbos, o kasdieniuose santykiuose – ir lietuvių, rusų ar lenkų kalbos, priklausomai nuo laikotarpio ir aplinkos.
1941 m. vasarą, prasidėjus nacistinės Vokietijos okupacijai, Raseinių žydai buvo persekiojami nuo pirmųjų savaičių: registruojami, žeminami, verčiami dirbti, iš jų buvo atimamas turtas. Bendruomenės nariai buvo telkiami į laikinas kalinimo vietas, o vėliau išvesti į masinių žudynių vietas. Žudynėse dalyvavo nacistinės okupacinės struktūros ir vietiniai talkininkai. Dauguma Raseinių žydų buvo nužudyti 1941 m., todėl ilgametė miesto žydų bendruomenė faktiškai sunaikinta.
Po karo Raseiniuose nebesusikūrė tokia žydų bendruomenė, kokia gyvavo iki Holokausto. Atmintį palaiko senosios žydų kapinės, masinių žudynių vietos Žieveliškės apylinkėse ir išlikę sinagogų komplekso pastatai. Šie objektai svarbūs ne tik kaip vietos paveldas, bet ir kaip platesnės Lietuvos žydų istorijos ženklai, primenantys Raseinius kaip buvusį reikšmingą Žemaitijos štetlą.