Kėdainiai
Keidan; Kiejdany; Keidany; קיידאן
Kėdainių žydų bendruomenė susiformavo ankstyvųjų naujųjų laikų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mieste, kurį ilgą laiką valdė Radvilos. Miesto teisinė ir ūkinė padėtis, prekybos keliai bei savininkų politika sudarė sąlygas įvairių konfesijų ir tautinių grupių sambūviui. Žydai Kėdainiuose tapo svarbia miestiečių dalimi: jie dalyvavo turgaus prekyboje, nuomoje, amatų gamyboje, smulkiame versle ir paslaugų sektoriuje. Bendruomenė buvo susieta su platesniu Lietuvos žydų ekonominiu ir religiniu tinklu, o Kėdainiai jidiš tradicijoje buvo žinomi Keidano vardu.
Religinis gyvenimas telkėsi apie sinagogas, maldos namus, kapines ir bendruomenės savivaldos institucijas. Senamiesčio sinagogų kompleksas yra vienas ryškiausių išlikusių Kėdainių žydų paveldo objektų. Jį sudaro Didžioji vasarinė sinagoga ir Mažoji žieminė sinagoga, atspindinčios bendruomenės dydį, religinio gyvenimo tęstinumą ir litvakų sakralinės architektūros tradiciją. Be pagrindinių maldos namų, bendruomenės gyvenime svarbios buvo religinio mokymo, labdaros, laidojimo ir savišalpos struktūros. Kapinės liudija ilgesnę žydų buvimo mieste istoriją ir yra svarbi materialiosios atminties dalis.
XIX a. Kėdainiai buvo daugiakalbis ir daugiakonfesinis miestelis Rusijos imperijos sudėtyje. Žydai sudarė reikšmingą gyventojų dalį, todėl jų veikla buvo matoma kasdienėje miesto erdvėje: krautuvėse, dirbtuvėse, turgavietėse, smuklėse, prekių sandėliuose ir vežėjų ar tarpininkų veikloje. Kartu bendruomenė išlaikė savitą švietimo ir religinių autoritetų sistemą. Tradicinis mokymasis derėjo su modernizacijos procesais: XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje plito pasaulietinio švietimo, hebrajų ir jidiš kultūros, sionistinių bei kitų politinių idėjų įtaka.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Kėdainių žydai priklausė miesto socialiniam ir ūkiniam gyvenimui. Veikė religinės bendruomenės institucijos, žydų mokyklos ar ugdymo iniciatyvos, jaunimo sambūriai, kultūros ir sporto organizacijos, politinės srovės. Dalis gyventojų vertėsi prekyba žemės ūkio produktais, smulkia pramone, amatais, paslaugomis. Tarpukario modernizacija keitė bendruomenės struktūrą: jaunimas vis dažniau rinkosi pasaulietinį išsilavinimą, emigraciją ar politinį aktyvumą, tačiau religinės tradicijos ir bendruomeniniai ryšiai išliko svarbūs.
1941 m. vasarą, nacių Vokietijai okupavus Lietuvą, Kėdainių žydų gyvenimas buvo nutrauktas. Žydai buvo persekiojami, registruojami, varomi į priverstinę izoliaciją, neteko turto ir teisių. Kėdainių, taip pat kai kurių aplinkinių vietovių žydai buvo nužudyti masinių žudynių metu prie Daukšių. Šios žudynės sunaikino šimtmečius gyvavusią bendruomenę; išliko tik pavieniai žmonės, kurių likimai priklausė nuo atsitiktinumų, slėpimo, pabėgimo ar kitų aplinkybių.
Po karo Kėdainiuose nebeatsikūrė tokio masto žydų bendruomenė, kokia čia buvo iki Holokausto. Išlikę sinagogų pastatai, kapinės ir žudynių vietų memorialai tapo pagrindiniais istorinės atminties ženklais. Dalis sinagogų komplekso pritaikyta kultūrinei ir edukacinei veiklai, todėl Kėdainių žydų istorija šiandien pristatoma kaip neatskiriama miesto daugiakultūrio paveldo dalis. Atminties išsaugojimui svarbūs vietos muziejininkų, švietimo įstaigų, paveldosaugininkų ir bendruomenių darbai.