Efraimas Zuroffas
Efraim Zuroff; Efraimas Zurofas
Istorikas, Holokausto tyrėjas ir Simono Wiesenthalio centro Jeruzalės biuro vadovas.
Efraimas Zuroffas – JAV gimęs Izraelio istorikas, labiausiai žinomas kaip Holokausto nusikaltimų tyrėjas ir Simono Wiesenthalio centro atstovas Jeruzalėje. Jo veikla susijusi su nacių ir jų talkininkų paieška, istorinio teisingumo klausimais bei viešomis diskusijomis apie Holokausto atmintį Rytų Europoje. Lietuvos žydų istorijos kontekste jis minimas dėl tyrimų ir pasisakymų apie Holokaustą Lietuvoje, vietinių kolaborantų atsakomybę ir litvakų bendruomenių sunaikinimo atminimą.
Efraimas Zuroffas gimė 1948 m. Niujorke, Jungtinėse Amerikos Valstijose, žydų šeimoje. Jis užaugo pokario laikotarpiu, kai Holokausto patirtis ir Europos žydų bendruomenių sunaikinimo atmintis vis ryškiau tapo žydų diasporos tapatybės dalimi. Nors Zuroffas nėra Lietuvos veikėjas pagal gimimo vietą ar pilietybę, jo profesinė veikla ilgainiui glaudžiai susijusi su Lietuvos žydų istorijos tyrimais ir Holokausto Lietuvoje atminties klausimais.
Aukštąjį išsilavinimą Zuroffas įgijo Jungtinėse Valstijose ir Izraelyje. Jis studijavo istoriją, o vėliau specializavosi Holokausto tyrimuose. Jo akademiniai interesai apėmė žydų gelbėjimo pastangas Antrojo pasaulinio karo metais, ypač ortodoksų žydų organizacijų veiklą Jungtinėse Valstijose. Ši kryptis buvo svarbi ne tik kaip akademinis tyrimas, bet ir kaip platesnio klausimo – kaip žydų institucijos, valstybės ir visuomenės reagavo į Europos žydų naikinimą – dalis.
Zuroffas plačiausiai žinomas dėl darbo Simono Wiesenthalio centre – tarptautinėje organizacijoje, tiriančioje Holokaustą, antisemitizmą ir nacių nusikaltimų palikimą. Jis vadovavo centro Jeruzalės biurui ir tapo vienu matomiausių vadinamųjų nacių nusikaltėlių paieškos veikėjų. Ši veikla apėmė archyvinių duomenų rinkimą, liudijimų analizę, informacijos perdavimą teisėsaugos institucijoms ir viešą spaudimą valstybėms, kuriose gyveno įtariami karo nusikaltimų vykdytojai ar jų talkininkai.
Svarbi Zuroffo darbo dalis buvo Rytų Europos ir Baltijos valstybių Holokausto istorija. Po Sovietų Sąjungos žlugimo atsivėrė naujos galimybės tirti archyvus, identifikuoti nusikaltimų vietas ir viešai kelti klausimus apie vietinių kolaborantų dalyvavimą žydų žudynėse. Lietuvoje šie klausimai ypač jautrūs, nes Holokausto metu buvo sunaikinta didžioji dalis Lietuvos žydų – litvakų – bendruomenės, o žudynėse dalyvavo ne tik nacistinės Vokietijos institucijos, bet ir dalis vietinių pagalbininkų.
Zuroffas ne kartą komentavo Lietuvos institucijų, teismų ir atminties politikos veiksmus, susijusius su Holokausto nusikaltimų tyrimu. Jis kritikavo vangų kai kurių bylų nagrinėjimą, nepakankamą dėmesį vietinių vykdytojų atsakomybei ir tendencijas sulyginti nacių bei sovietų nusikaltimus taip, kad būtų aptemdoma specifinė žydų genocido istorija. Tokie pasisakymai kėlė diskusijų, tačiau jie taip pat skatino platesnį viešą kalbėjimą apie Holokausto Lietuvoje mastą, nusikaltimų vietas ir žydų bendruomenių atminimo problemas.
Vienas žinomiausių Zuroffo inicijuotų projektų buvo „Operation Last Chance“ – programa, skatinusi pateikti informaciją apie dar gyvus įtariamus nacių nusikaltimų vykdytojus. Ji buvo vykdoma keliose šalyse, įskaitant Baltijos regioną. Projekto tikslas buvo ne simbolinis kerštas, o teisinė atsakomybė ir istorinės atminties išsaugojimas tuo metu, kai nusikaltimų liudininkai ir vykdytojai sparčiai nyko. Net ir tais atvejais, kai teisminiai procesai neįvykdavo arba baigdavosi be nuosprendžių, surinkta medžiaga prisidėjo prie Holokausto tyrimų ir visuomenės diskusijų.
Zuroffo palikimas vertinamas keliais aspektais. Akademinėje srityje jis prisidėjo prie Holokausto gelbėjimo pastangų ir pokario teisingumo tyrimų. Viešojoje erdvėje jis tapo nuosekliu priminimu, kad Holokausto nusikaltimai neturi senaties moraline ir istorine prasme. Litvakų istorijos kontekste jo veikla svarbi todėl, kad ji nuolat grąžino dėmesį į sunaikintų Lietuvos žydų bendruomenių likimą, vietų kaip Paneriai ir daugelio miestelių žudynių atmintį, taip pat į atsakomybės klausimą, kuris tebėra reikšmingas Lietuvos, žydų diasporos ir tarptautinės istorinės atminties dialoge.